Auksinės istorijos 1 Klumpė

Besibaigdama žiema į mūsų padangę atnešė galybę vandens, kuris laužy damas nedidelio Gediminės upelio skylinėjantį ledą sėmė pievas. Tokį laikmetį vadinti pavasariu buvo ankstoka, nors ir buvo kovo pradžia, tačiau šalta, vėjuota ir drėgna. Po žiemos turtingos sniegu, jis tirpo lėtai – žemumėlėse iš viso galėjai prasmegti iki pažąstų, ypač kai tau dar tik šešeri metai. Kalneliai esantys atokaitoje jau labiau aptirpę, vietomis matosi plikos žemės ploteliai, bet geriau tokias vietas aplenkti, nes jos pavojingai klampios. Mokiniams buvo atostogų metas, tikriausiai specialiai tokiu metu kai visoje respublikoje rinkimų karštymetis. Ir mūsų miestelyje, kuris buvo netoliau kaip už pusės kilometro nuo mūsų sodybos, taip pat turėjo vykti balsavimai ir mokyklinės patalpos buvo užimtos rinkimų reikalais. Niūrios dienos, apniukę dangūs ir žliugsintis sniegas vertė mane tūnoti namuose ir pačiam susigalvoti užsiėmimą, nes po lauką bastytis negalėjau dėl apavo stokos.
. Tą žiemą, pirmą kartą žiemojome naujame, bet dar nebaigtame įrengti name pastatytame karo metais. Krosnis buvo išmūryta tik pasibaigus karui, kaip skelbia užrašas ant kamino – 1945 m. Prasidėjus namo statybai kaimynų kalboms nebuvo galo. Tikriausiai ir pavydui taip pat. Senoji pirkia stovėjo už kalnelio ir mes miestelio nematydavome. Buvo šiek tiek nejauku, nes nežinojai, kada, ko laukti nuo miestelio pusės. O to labai, labai reikėjo. Tėtukas statydamas naują pirkią nutarė ją pradėti ant to kalniuko kuris slėpė nuo mūsų miestelį ir kuris nuo mūsų buvo kaip ant delno. Aš ne vieną kartą buvau pasistatęs kulkosvaidžius ir apšaudęs jį skersai ir išilgai. Žinoma, žaisdamas. Mums matėsi miestelis, bet ir miestelis matė mus. Matė, kad kyla didokas baltas pastatas. Apylinkėje, nors ir kitų mūsų kaime kaimynų ne geresni pastatai, betgi niekas nesistatė. Karas nesibaigęs, o tik pažiūrėk, kažkas išdrįso naują namą ręsti. Kaimynai atėję apžvelgti statomą namą, beje, giminių iš už Alytaus iš Likiškių kaimo, sakydavo:
  - Nu Vladai, - tėtuko vardas buvo Vladas, - jau tokius dzidelius langus darai, kad galėsi su vežimu pro juos invažiuoc. Dabar gi tai visai nedidukai, tie langeliai, bet palyginus su bakūže samanota, šiek tiek didesni. Ir dar kai apstatė raudonais alytnamiais ir suaugo didelis sodas, tai to tinkamiausiu pavadinimu namuko, beveik nesimato, bet užtad prie jo veda asfaltuota gatvė. Ir sodyba įjungta į miestelį, ir stovi gatvėje turinčioje mokyklos gatvės pavadinimą. Gaila, kad nepaliko gatvei kaimo pavadinimo.
    Namas buvo padalintas į tris lygias dalis. Mes žiemojome vidurinėje, kurioje turėjo būti šilčiausia, nes ją šildė laikina krosnelė, o maistą mama virdavo sename jau sukiužusiame name. Jis, tikriausiai buvo gairinamas dviejų amžių vėjų, ne mažiau. Vėliau prisimindamas mūsų bakūžę samanotą pagalvodavau, kad tikriausiai, kai tik buvo suremtas, tai tarnavo žmonėms dar dūminiu pavidalu.
  Mano vienintelis draugas Placidas gyveno gretimame Švobiškių kaime, ant kalnelio už didelio sodo. Mus skyrė griova, kurios dugnu ir tekėjo tvinstanti Gediminė. Aš netverdamas savame kailyje nusprendžiau trūks-plyš nukakti pas draugą. Kadangi ir mūsų naujasis namas stovėjo ant kalnelio ir tarp abiejų namų tebuvo koks puskilometris, tai mes laisvai susišaukdavome aiškindamiesi savo reikalus. Vėliau, kai jau buvome ūgtelėje sudarinėjome įvairusius projektus kaip mums pasidaryti telefoną, telegrafą ar kažką panašaus. Daug turėjome sumanymų, bet jas visas niekais paversdavo mūsų sodybas skiriančios dvi kliūtys: viena iš jų, tai gamtinė – upė Gediminė, antra vieškelis, bet jis nors ir ne plento tipo, bet labai svarbus miesteliui, kuriame jau buvo įkurtas arklių-mašinų nuomos punktas. Ir pats miestelis valsčiaus centras su visais svarbiausiais gyventojams atributais: bažnyčia, mokykla, felčerių punktas, parduotuvė, pieninė, paštas su telefonu, telegrafu. Tad nepajėgę ir vėliau išspręsti to, tarsi globalinio atšili mo klausimo, tenkinomės tuo ką turime. Aiškiausią ir patikimiausią telegrafą mums atstojo gerklės kurių skleidžiamas šauksmas svarbiausiu klausimu buvo girdėti net pas Adasių, tai Placido kaimynai gyvenantys dar toliau už jų. Bet tai, kad didelių paslapčių tokiam telegrafui negalima patikėti mūsų nejaudino, mes jau buvome pradėję kurti specialių sutartinų šauksmo signalų, kurie kitiems neturėjo jokios prasmės. Ir mes tuo didžiavomės. Tačiau kai nereikėdavo nieko saugotis, susišauksminimas vykdavo paprastai. Tik turėdavo būti išlaikyta viena sąlyga – būti tuo metu kieme. Tai įgyvendinti nebuvo sunku, nes mes ir taip vos ne nuolatos sukiodavomės, tai šen, tai ten, žinoma, jeigu nespigindavo šaltis, ar nesproginėdavo perkūnija. Vieną kartą ir pasigirdo iš draugo pusės:
  - Juoozaaai, - girdžiu skambų balsą
  - Koooo, - atsiliepiu aš.
  - Ateik pas mane.
  - Tai tuuu ateeeeik, - nepasiduodu aš.
  - Ateik, ateik... ką aš tau pasakysiu...
  - Taai kąąąą?
  - Ateeeik pamatyyysii.
  - Neturiu, kuo apsiaaaut, - įtikinėju.
  - Ateeik, ateeik greitaai, - ir nubėga link pirkios pusės, pasislėpdamas už    sodo medžių ir jo jau nesimato.
Pasiguodžiu mamai, kad Placidas šaukia ir noriu nueiti. Mama daug negalvodama suranda sesers klumpes apauna kojas kojinėmis su pratrintais užpenčiais, patraukdama jas į priekį ir užlenkusi galus įspraudžia į klumpes
  Berengdama mama duoda visokius nurodymus, o svarbiausias, tai kažin ar upė nepatvinus, ar neapsemtas lieptas?
  - Jeigu pamatysi, kad lieptas apsemtas, tai grįžk, - sako man.
  - Gerai, - sutinku.
  - Ir ilgai neužtruk, nelauk kol sutems, nes lieptas netvirtas.
  - Gerai, - kuo greičiau sutinku su viskuo, kad tik greičiau išlėkus.
. Suradusi mano drabužėlį, atstojusį paltą, apvelka, aš užsidedu kepurę, mama dar padeda užsimauti pirštines ir išleidžia pro duris:
  - Žiūrėk, kad nereikėtų eit ieškot, - dar priduria man pavymiui.
Ji mano draugu, metais už mane vyresniu pasitikėdavo, o ir jų šeima buvo turtingesnė: turėjo 14 hektarų žemės, kurios dalis buvo šioje upelio pusėje ir ribojosi su mūsų žeme, kurios turėjome keturis kartus mažiau, bet tas mūsų šeimų geriems santykiams visiškai netrukdė.
  Prabėgu keliuku link griovos, slidinėdamas pažliugusiu sniegu nusileisdi nėju nuo kalno link upelio ir jau išgirstu pavasarinio vandens išjudintą ošiantį upės srautą. Taškydamasis prisiartinu prie upės ir pirmiausia apžvelgiu kaip ji atrodo? Vietomis ledas skylinėjo, o plačiausios vietos viduryje jis buvo sulaužytas, vieni ledo gabalai pakišti po ledu, kiti užnešti ant dar nevisiškai  sulaužyto  ledo. O toje atsiradusioje be ledo ertmėje virė ir kunkuliavo tėkmė nešdama su savimi vėl naujus ledokšnius, tai didesnius, tai mažesnius, kurie besisukdami sukūriuotame vandenyje nešami srovės ir atsidūrę prie dar nesulaužyto ledo buvo murkdomi po juo. Prie upės  buvau vienas, o iš vienos ir kitos pusės slypėjo aukšti griovos skardžiai vis dar padengti gausiu sniegu. Šiuos krantus visą žiemą atakuodavo būriai aplinkinių vaikų su slidėmis, rogutėmis ir su snieginėmis pačiūžomis. Įrengdavome vieną ar ir du tramplynus ir visa griova būdavo skandinama vaikų balsų alase. Žinoma, ne visiems sėkmingai tekdavo įveikti tuos tramplynus, tekdavo ir stačia galva  nunerti į pusnyną, ir su slidės galu pasikasyti pakaušį, bet didžiausia nelaimė ištikdavo, kai lūždavo slidė arba atitrūkdavo apkaustas nuo slidės. Tekdavo susirinkti likučius ir traukti namo, ieškoti replių, plaktuko, vinių ir remontuoti.
  Po tokių nelabai ilgai trukusių apmąstymų pradėjau šturmuoti lieptą, kuris, ačių dievams, dar buvo neapsemtas, tačiau per į eiti reikėjo labai atsargiai. Liepto plongalis rėmėsi į dar lede skendintį krantą ir turėklas labai jau nestiprus, ir liepto rąstas nelygus, todėl klumpės slidinėjo. Reikėjo slinkti šonu ir statyti kojas skersai liepto, tada buvo didesnė tikimybė nenuslysti į putojančią upę. Perėjau visgi laimingai, nors už žingsnio nuo liepto pabaigos, vėl glūdėjopatižusiu sniegu prisidengusi lomelė ir jau besipildanti upės vandeniu. Įžvelgiau tą pavojų ir ir sėkmingai aplenkiau. Priekyje manęs laukė molingas kalnas, nuo tos pusės kur ėjau, beveik plikas, užtad slidus. Turėjau ir jį aplenkti. Ant kalno ėjo vieškelis nuo plento į miestelį, kuriame buvo viskas kas reikalinga valsčiui. Be kita ko, tuo metu jame buvo patalpintas ir garnizonas apsaugai nuo miškinių. Praėjęs vieškelį įsukau į keliuką vedantį pro didelį kaimynų sodą link sodybos. Kieme mane pasitiko didelis juodas šuo, kurio platūs nasrai taip ir drebino orą, o grandinė atrodė neišlaikys tokio šuns pamišimo ir kartu su tvarto sienojumi bus išplėšti iš pastato. Šią baidyklę jau pažinojau, todėl neskubėdamas, kad dar labiau jo nesuerzinčiau, prasmukau pro jo garuojantį snukį ir laimingai atvėriau priemenės duris.
  - Garbėjėzukristu, - įėjęs į pirkios vidų vienu žodžiu išpyškinau pasisveikinimą.
  - Ant amžių amen, - atsakė draugo motina.
  - Gal valgyti nori? – paklausė.
  - Ne, nenoriu, - gyniausi aš, bet skanūs kvapai, ypač mėsos, mano jeknas apvertė, aukštyn. kojom.
  - Te, imk ir valgyk, - įdėjusi į bliūdelį mėsos šmotą, duonos ir šakutę
ir su manimi nesileisdama į didesnę agitaciją, motiniškai padavė Cipruvienė. Ji žinojo, kad mes tuo metu mėsos neturėjome ir todėl tokie dalykai šioje šeimoje buvo natūralus, ir nei jų, nei manęs, nestebinantis elgesys. O aš dėl mandagumo privalėjau keletą kartų pasakyti, jog esu pavalgęs.
Galų gale baigėsi pietūs ir jų nemaža šeimyna išsiskirstė kas sau. Vasaros metu, kaip paparastai, dėdė Cipras priguldavo valandai poilsio ir numigdavo, nes keldavosi visi anksti 5-6 val. Ir todėl iki vėlaus vakaro neįmanoma buvo ištempti ištisai dirbant ūkio darbus. Bet šiuo, dar žiemos laiku, diena nebuvo tokia ilga ir darbai laukuose nevyko. Šeimyna išsiskirstė kas kur, o mes su Placidu ėmėmės apžiūrinėti tą stebuklą dėl kurio mane ir kvietė, žinoma, norėdamas savo džiaugsmu pasidalinti ir su manimi.
  Pasirodo, tai buvo radijo aparatas, kokio mūsų abiejų kaimuose nebuvo. Tiesa, tai buvo mažytis aparatukas „Komsomolec“, klausyti jį buvo galima tik vienam, per ausines, bet vis tiek, jeigu ne visą pasaulį, tai pusę jo tikrai galima buvo išgirsti. O gal kitoje žmonių pusėje iš vis radijo nebuvo? Nors tas įtaisas ne mano, bet vis tiek džiaugsmui nebuvo ribų. Buvau supažindin tas su visu jo įrengimu. Išsivedė Placidas į kiemą, parodė ant ilgų šatrų pakabintą vielą, kuri prie jų buvo tvirtinama dviem izoliatoriais ir nuvesta į vidų per guminį vamzdelį sienoje padarius nedidelę skylę. Pro tą pačią skylę, ėjo atskiras laidas į žemę, tai buvo įžeminimas. Audros, perkūnijos metu, visa ta antena viduje buvo sujungiama, specialiu jungikliu, su įžeminimu, nes trenkus žaibui į aukščiausią sodybos tašką, anteną, visas elektros krūvis turi nutekėti į žemę, kad neuždegtų pastatų. O antena šitam detektoriniam radijo aparatui tokia aukšta reikalinga todėl, kad, kuo aukštesnė ir ilgesnė, tuo geresnis girdimumas, ir galima daugiau stočių „sugauti“, kurių signalai sklinda elektromagnetinėmis bangomis supančiomis visą pasaulį, tai yra žemės rutulį. Jam nebuvo reikalinga elektros energija, jis maitinosi ta energija, kurią sugaudydavo ir tiekdavo aparatukui antena.
  Apžiūrėję visą įrangą, įjungėme aparatą. Žinoma, man ir prisiliesti neleido, bet nustatęs reikalingą bangą uždėjo ausines ir man. O dievai pasklido dieviška muziką, pirmą kartą aš tokią girdėjau ir todėl nuo tokių patirtų įspūdžių stipriau pradėjo plakti širdelė, ir aš šypsojausi plačia šypsena, vos ne iki ausų. Netrukus mes (Placidas) padarėme atradimą. Pasirodo, jog tas abi ausines galima atskirti nuo lankelio ir laikant delne po vieną klausytis. Ir klausėmes. Draugelis sukinėjo rankenėlę vis ieškodamas kitokių stočių. Daugumoje kalbėjo nesuprantama kalba, kai kur grojo muzika, dainavo ir tik vienoje vietoje aptikome Vilniaus stotį kalbančią lietuviškai.
  Ir visada gražiausiems dalykams per greitai ateina pabaiga, ir vėl reikia sugrįžti į ten iš kur prieš valandėlę atėjome. Per tą laiką jau ir lempa švietė pirkioje ir lauke slypėjo gūdi tamsa su vėjuotu dangumi ir pažliugusiu sniegu. Mes buvome, ir pamiršę, ir mums visiškai nerūpėjo kokia šiandien diena. O tai buvo balsavimų sekmadienis. Visi kurie buvo bažnyčioje eidami į namus užsukdavo į mokyklą ir pabalsuodavo. Vieni gal tikėdamiesi šviesenį gyvenimą ateisiant, kiti, kad nevažinėtų pas nebalsavusius ir atsitiktinai nepamatytų ko nereikia: gyvulių, svetimų žmonių ir iš vis gyvenimo sąlygų. Ir dabar pro langą buvo matyti kartas nuo karto leidžiamų raketų spindesys. Mums tai buvo įdomu ir gražu, žinoma ir baugu. Bet vis tiek jau laikas į namus, tikriausiai, tėvai jaudinasi. Apsirengiu neišvaizdžiu drabužėliu, tariu „sudzievu“ ir išeinu. Placidas palydi mane iki sodo galo ir grįžta namo. O aš, pilkoje tamsoje pasislydinėdamas, vieną kartą net sukniubau į šlapumą, slenku namo. Šiaip ne taip praeinu vieškelį, nusileidžiu nuo molio kalno ir pasiekiu lieptą ir o, dievai, jis beveik visas apsemtas. Gerai neįžiūriu, tik palaukęs kada švystelės raketa, pamatau, kur jis ir kaip atrodo. Vanduo jau verčiasi per viršų, bet klumpių gal neprisemsiu. Galų gale prisemsiu, neprisemsiu, vis tiek reikia eiti namo. Vėl palaukęs kada švystelės raketa ir nustatęs kur liepto pradžia, statau koją, abiem rankomis įsikimbu į siūbuojantį, slidų ir nestiprų turėklą ir atsargiai statydamas koją prie kojos slenku į priekį. Liko jau tik koks žingsnis iki, kad ir apsemto, kranto. Staiga viena mano koja slystelėjo ir vargšė klumpė plumtelėjo nuo kojos ir srautas pagriebęs ją nusitempė į tamsą. Galvoti nebuvo kada. Aš spontaniškai, matyt jausdamas didelę bėdą netekus klumpės puoliau jai iš paskos. Kažkada, gal po poros metų, kai jau pats skaičiau visas knygas ir kitką iš eilės, supratau, kad Robinzinui negyvenamoje saloje, buvo šimtą kartų lengviau negu man, šia akimirką benorinčiam tik pasigauti giliame, šaltame, sukūriuojančiame tamsoje vandens sraute, klumpę.
  Įšokau į vandenį prie liepto ir iš karto iki pusiaujo pajutau stingdančius geležinius šalčio gniaužtus. Žengtelėjus į pilksvos masės gilumą porą žingsnelių, patekau į duobę ir panirau iki kaklo. Gerai, kad kepurėlė surišta dviem raišteliais po smakru nenukrito į vandenį. Bet aš besikapanodamas, ir palaikomos tik neaiškios baimės šmėklos, nešaukiau pagalbos, nes supratau, kad manęs šitoje dauboje niekas neišgirs ir neišties pagalbos rankos ir reikia pasitikėti tik savo jėgomis. Vos žengus sekantį žingsnį iš tos gelmės, matyt, gerajai fėjai paliepus vėl užšvietė viena po kitos gal trys, gal penkios ar daugiau raketų, aš jų jau nebeskaičiavau ir net kažkur girdimi šūviai man buvo nebaisūs ir buvo tik vienas siekis pasigauti klumpę. Juk negalėjau aš jos vytis iki Alytaus. Ir tuo momentu pamačiau, kad kur baigiasi šis upės praplatėjimas, auga skurdūs žilvičiai sukasi sukūrys ir ta mano paskutinė viltis-klumpė pasikraipydama sukasi jame. Jau besistengdamas iš paskutinių jėgų, už poros žingsnių sugriebiau ją ir bandžiau išlipti į krantą. Bet jis buvo toks man status, aukštas ir slidus, kad aš jo nesugebėjau įveikti. Pasukau atgal pakrantėle upės, kad vėl nepakliūčiau į tą pačią duobę. Už poros sieksnių augo nestoras alksniukas į kurį įsikibęs išropojau. Kaip aš užsikabarojau į daubos kalną – nebeprisimenu, tik kai jau buvau bebaigiąs lipti, sutikau manęs ėjusią ieškoti mamą. Pamačiusi mane puolė į ašaras, griebė ant rankų ir tekina namo, kurie nuo čia buvo gal tik už šimto metrų. O aš savo rankoje vis dar konvulsiškai spaudžiau tą nelemtąją klumpę ir kaip vėliau pasakojo ne iš karto atlenkė mano pirštelius.
  Namuose kilo erzelynė, prasidėjo pagalbos teikimas, o paskui aš vėl nuskridau kažkur ir atsigavau gal po keturių parų. Kaip mama pasakojo temperatūra buvo virš 40 laipsnių, kliedėjau ir visos tos dienos tėtukui ir sesei vyresnei už mane pora metų buvo baisios. Sesė, žinoma, dar vištelė, ką ji ten suprato? O mama šaukėsi visų šventųjų, bet visų smulkmenų man neperdavė, tik sakė, kad tai buvo vienintelė viltis. Beje, mūsų apylinkėse nebuvo mados saldliežuvauti: „Aš tave myliu, aš tave myliu, ir aš tave myliu, ir aš tave myliu“. Didžiausia ir ištikimiausia meilė, kai ja nesigiriama, bet daromi veiksmai rodantys vieno kitam meilę. Dar kažkiek pragulėjau, gal savaitę, ir tik pasveikęs, ir išėjęs į lauką pastebėjau, kad sniegai ištirpę, ledonešis baigėsi, pradžiūvo. Taip ir neteko tais metais, kai man jau buvo šešeri, leisti Gediminės upe lyčių.