Rudens ilgesys

Laikas vasaros dyla po trupinį,
Dienos slenka, džiovina šulinį,
O ant paprasto žydinčio viržio
Saulė juosia gedulo diržą...

Žiogai svirpia - šaukia rudenio ilgesį.
Žiogai čirškia - šaukia vasaros mirtį,
O auksiniuos laukuos pasiklydus kamanė
Skuba gert paskutinį nektarą.

Į sveikatą dienų, be tavęs praleistų,
Už ašarą sūrią bemiegių naktų,
Už meilę aklą, seniai besudužusią,
Už širdį jauną, randais pasipuošusią.

Mes bėgam apkvaitę į saulės pašvaistę,
Nebėr kada žaisti, neverta net laukti -
Išsiilgę liepsnojančių rudenio tolių
Atiduodam save likimo globai.

                                      2001 m.