Pokalbis apie tylą

Galbūt ne garsas skamba tyloj, o tyla garse.
                                                                                                                        A. Mamontovas

      - Kodėl tu tyli? – paklausė Dovilė.
      - Tyla pats gražiausias garsas, bet tada, kai būni vienas. Tada gali atsiduoti jai ir tiesiog egzistuoti joje, - atsakė Mantas.
    - Nori, kad aš išeičiau? – paklausė mergina.
    - Gali likti.
    - Bet aš galiu sugriauti tylą.
    - Jos neįmanoma sunaikinti.
    - Aš nepakenčiu tylos, kai esu su pažįstamu žmogumi ir nerandu pokalbio temos. Ta tyla žudanti, - prisipažino Dovilė.
    - Būtent su pažįstamu žmogumi, bet ne su draugu.
    - Ką  nori tuo pasakyti, Mantai?
    - Daug.
    - Atsakyk į klausimą. „Daug“ – tai ne atsakymas.
    - Kas aš tau esu: draugas ar pažįstamas? – paklausė Mantas.
    - Draugas.
    - Ir tave tyla, kai esu šalia, žudo?
    - Ne, ji kitokia. Nežinau, kas vyksta, bet dabar ši tyla mane šildo.
    - Tyla skirtinga, ji priklauso nuo aplinkos ir žmonių.
    - Gali būti.
    - Ką jauti, kai tyli ne su manimi?
    - Jaučiu klykiančią ir spengiančią tylą.
Dovilė išsitraukia sąsiuvinį ir pieštuką. Bando rašyti.
    - Ką rašai?
    - Bandau aprašyti tylą, bet nesugebu. Rašant sukyla pernelyg daug triukšmo mintyse.
    - Apie tylą reikia tiesiog patylėti.