Medžioklė II

Važiuoti teko porą valandų. Oras tikrai buvo nekoks, sunkūs lietaus lašai nuolatos kapsėjo ant mašinos langų, bet tai manęs nebaugino, nes norėjau pamatyti tokią medžioklę, kokia ji realiai ir yra, su visais nepatogumais. Iš tėvo pasakojimų jau spėjau suprasti, kad medžioklė nėra vaivorykščių grožėjimasis ar gėlyčių rinkimas, tai rimtas reikalas, ir, anot jo, tikras vyras turi mokėti prisitaikyti prie nedėkingų sąlygų ir išspausti iš to viską, kas tik gali būti naudinga. Visureigis sustojo aikštelėje, esančioje prie miško. Visi išsilaipinome ir susirinkome daiktus. Lietus jau spėjo suminkštinti dirvožemį ir einant juo girdėjosi erzinantis žliugsėjimas. Atsigręžiau paskutinį kartą į mašiną ir stengiausi susiorientuoti, kur esame. Apie kilometrą ėjome tylėdami. Paskui tėvas pradėjo juokauti su draugais ir pasakoti neypatingus savaitės atsitikimus.
- Tai ką, Jonai, kitą sezoną gal ir žmoną pasiimsi? - pašiepė vienas iš tėvo draugų.
Tėvas tuoj puolė gintis, kad iš sūnaus reikia vyrą padaryti. Aš nesikišau į pokalbį tarsi manęs nė neliestų. Buvo įdomu stebėti mišką, rusvą koloritą, medžių gausybę. Oras gan vėsokas, bet bent vėjas buvo palankus ir nedraskė veido.
- O pagal ką orientuojatės? Pagal kompasą? - paklausiau.
- Ne, pagal kerpių spalvą, -  net kriuktelėjo iš juoko vienas iš draugų.
Ir iš kur tėvas traukia tokius avigalvius draugus, sunku suprasti. Tai, vadinasi, humoro jausmas.
Porą valandų ėjome tiesiu taku, pradėjo truputį mausti kojas, bet nevalia skųstis, jau geriau sukąsti dantis, vis tas garbės reikalas. Kurį laiką ėjome nesižvalgydami, kai tėvo draugas Rimas bedė pirštu į tarp medžių pasislėpusį tamsų statinį su smailėjančia viršūne.
- Štai ir mūsų stovykla, nuo pernai nepakitusi, - supažindino tėvas.
Visi smagiau atsiduso, nuobodus ėjimas viena kryptimi visiems pabodo. Draugai pasisiūlė įkurti laužavietę, o mes su tėvu ėjome statyti palapinę. Tas tamsus daiktas su smailėjančia viršūne buvo stebėjimo bokštelis, vietomis truputį papuvęs ir praradęs formą, bet naudojimui dar tiko. Užkūrėme laužą, tėvas išvirė tirštą sriubą ir visi kibome į šaukštus. Paskui atsikrenkštė ir nenatūraliai nutaisytu rimtu balsu, kaip sau lygiam žmogui, pradėjo aiškinti:
-Bokštelyje budime po du. Pirma eis  Rimas su Juliumi, tuo tarpu mes galėsim veikti ką norėsim, nors pasirinkimo didelio nėra, tupi palapinėj, o paįvairinimui nueini nusišlapinti. Stenkis sukelti kuo mažiau garso, čia tau ne  turgus, išdarinėtos ir paruoštos mėsos nenusipirksi, reikia ją prisivilioti. O laukti kartais tenka ir dvi dienas kol pasirodys koks gyvulys. Jeigu kartais pamatysi šmėžuojant elnią, jokiu būdu nerėk, nes nupyškinsim tave patį, kad išgąsdinai būsimą laimikį, suglausk delnus ir parodyk nebylų ženklą. Štai taip. Budėsim po keturias valandas. Viską supratai?
-  Atrodo, viskas aišku.
-Man ir taip atrodė, kai jauniklis buvau, ir nemokėdamas elgtis su šautuvu, vos dėdės nepalydėjau į dausas. Beje, tu būsi be šautuvo, pirma tegu akys pripranta prie mūsiškių, o paskui žiūrėsim.
- Galiu tavęs paklausti?
-Klausk, vaike.
-Kodėl tau taip patinka medžioklė? Suprantu, kad ginklas, visa kita, bet gal tame yra gilesnė prasmė?
-Be abejo yra. Pasaulis iškrypsta, žmonės  tampa vegetuojančiomis daržovėmis, supranti? Dirba biuro darbą, šeria savo vaikus konservantais ir kiekvieną dieną uosto išmetamąsias dujas. O ryšys su gamta nutrūksta. „Gyvybė vardan gyvybės“ beliko tik medžiaga pasakoms kurti. Vietoj to, kad žmogus sunaikintų tik tiek, kad pramistų, jis stato milžiniškas skerdyklas, o kad  dar tą gyvą skerdieną išmaitintų, sunaudoja milijonus tonų pašaro, kurį geriau pasėtų, o nesunaudotą mėsą sudegina ar išmeta velniai žino kur. Na, bet jau per toli nukrypau. Aš medžioju tam, kad nuo to nutolčiau, anksčiau, net pas sąmoningai  to nesupratau, bet gamta tave trumpam sugrąžina į taisyklingą ekosistemos apykaitos ratą. Tau gal skamba viskas sudėtingai, bet pamatysi, kad medžioklė tai nereiškia girtų vyrų vulgarius juokelius prie laužo, aišku yra ir to, bet tai kartu rimties ir susikaupimo laikas, kai tave supa gamtos harmonija ir net primityviausias žmogus pradeda  svarstyti egzistencijos reikšmę, filosofuoti, nes kas be ko nėra čia daugiau ko ir veikti. Tik mėgautis gamta ir ramiai laukti.
Nieko į tai neatsakiau, nes man galvoje vyravo sumaištis ir didi nuostaba. Mano tėvas, kuris turi įprotį spjaudyti skreplius ir šlamšti maistą čepsėdamas, mano tėvas, kuris mano draugelius vadina nuodvasom štai taip atliepė į klausimą. Ir jo mintis apie primityvų filosofą pasirodo buvo ne išmonė. Nejaugi jį taip paveikė gamta? O gal jis viduje visada toks buvo? Mano vertinimo skalėje viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nusprendžiau trumpam nusnūsti palapinėje, kad susidėliotų mintys, ir būtinai reikės prie šito grįžti, tai taip įdomu. Tėvą palikau berūkantį, sėdintį ant kelmo ir ramiu žvilgsniu žvelgiantį į tolį. Norėjau sakyti, kad numigsiu, bet persigalvojau, būtų šiukštu sutrukdyti jam nirvanos momentą. Įlindau į palapinę ir susivyniojau į tris antklodes, bet nenaudėlė drėgmė skverbėsi ir per jas. Kažkoks keistas jausmas būti čia miške. Atrodo visas pasaulio laikas priklauso tau, nepaisant kaulų maudimo man čia patiko. Galbūt aš tik vaikiškai paaštrinau spalvas, bet  kažkas šitoje stovykloje buvo nuostabaus ir kitoniško. Šitaip intensyviai bemąstant apsunko akių vokai ir aš bematant užmigau.


                                                                    *  *  *