Ašarų vidurnakčiai

Nuraudo Debesyno mėlyni veidai,
Jau paskutinio saulės bučinio-auksinio, palytėti.
Mums visko buvo: nei per daug, nei per mazai,
Nuteisę savo nuodėmes, nusprendėme tylėti...

Pravirko sidabru danguj akių šimtai,
Pabiro žodžiai lūpose nakties šilkinės.
O meilės buvo! Tau - per daug. Man - per mažai...
Man Tavo mintys - audros naktyje laukinės...

Bučiuoja saulė: taip nedrąsiai, taip kaltai,
Žinodama: šis šokis man jau paskutinis!
Tik sužeidė naktis: Tave - paglostė kvepiantis lietus...
Mane - tiek kartų audros plakė mirtinai...
Užsnūdo gaisras gelmėje krūtinės...