Tai kas, jei gyvenai ir kas, kad taip gyvenai

Kas jei motina negrįžo iš rūsio
Ir girtą tėvą palaidojo
Trečią dieną popiet, kai tu išėjai?
Kas jeigu viltį praradęs meldeisi,
Gerai nesuvokdamas kam ir ką pasakei.
Kas jeigu nebuvo jūsų?
Tik tu vienas klaidžiojai gatvėmis,
O ji ir vėl neatėjo.
Septintą kartą iš eilės save prakeikei
Ir vėl nuėjai.
Niekas nematė.
Mažas berniukas prašydamas išmaldos melavo.
Jo motina nemirė, nesudegė namai.
Tu supratai, bet tylėjai.
Kažkada ir tu sėdėjai ant tos pačios plytelės,
Tik nemelavai.
Dabar kiti laikai,
Už lėkštę sriubos parduotum ir tėvą, ir motiną.
Ir savo mūzą išduotum,
Barškindamas tą patį akordą -
Kaip elgeta Pilies gatvėje.
Vis tie patys praeivių veidai
Tave nufotografuos ir įrėmins į nebūtį.
Sena čigonė prakeiks tavo likusias dienas.
Ir kaip šuva sekiosi tą, kuri neduos valgyti iš rankos
Ir guolio nepaklos.
Pastipsi lauke, širsdamas ant likimo,
Ant tėvo ir motinos, ant jos,
Kad viltį tuščią augino,
Rankomis glostė, grandinėmis surakino
Tave.
Kas jeigu klupsi, kelsiesi, krisi
Ir krisdamas keiksi dienas, kai gulėjai basas
Ant sniego ir springdamas žodžiais meldeisi
Ne tam, kam turėjai?
Kas jeigu per vėlai supratai, jog buvai tryliktas
Prie vakarienės stalo?
Jei per vėlai pabudai, o pabudęs turėjai iškeliauti
Amžinybėn.
Kas jeigu niekada neperskaitei, ką parašei
Ir pirštai atšalo, nesugroję paskutinio akordo?
Tai kas, jei gyvenai ir kas, kad taip gyvenai.