Grafomaniška iliuzija (2001)

Norėtum visą popierių pasaulio prirašyti,
Ir netylėt, ir daug prasminga pasakyti…
Ir vėl, ir vėl tau norisi matyti,
Ir ką matai, vėl noris aprašyti…
Vėl savo širdį kruviną matai,
Ir vėl matai kaimyno širdį tokią pačią…
Ir vėl “negersiu” sau sakai,
Ir vėl keli bokalą trečią…
Ir vėl sakai, paimsiu knygą,
Tačiau brošiūrą tevartai,
Ir vėl sakai, padėsiu tašką,
Ir vėl kablelį teguldai…
Ir vėl žadi pakeisti viską –
Pakeist pasaulį ir save,
Ir išgaravus apgaulingam viskiui,
Tu vėl šauki: “Deja, deja! ”
Koks velnias man užkrovė šitą kryžių –
Norėt vienu metu matyt ir Londoną, Paryžių…
Vėl vakarienei išsiviręs ryžių –
Ir vėl senajam kinui išminties pavydžiu…
Ir vėl – diena – naktis,
Ir vėl – ramybė – sumaištis…
Vėl – realybė ir svajonė,
Vėl – alpulys, ir vėl – dejonė…
Galbūt todėl, kad mes – tik žmonės,
Kad mūsų žemiškos vilionės
Menkutės amžinybės fone…
Pasaulio visą popierių prirašęs,
Sudegint jį beprotiškai geidi –
Pasaulio viso atsiprašęs,
Didingoj savasty vėl gyveni…    2001 04 28 ~3: 00