Neturėsiu laiko

Atrodo, kad dangaus platybė nubarstyta
prie butelio papjaustytos lašišos ikrais
Šia naktį išbarstyti ikrai
o sekančia tai padrikai karstan sukaltos vinys
sukaltos zodiako formom angelų
ir leidžiančios tik naktį man suvokt
kad virš manęs ne debesynai ir dangus
o tik grubus migla aptrauktas karsto dangtis

Karste vos gimęs aš palaidotas esu
net gimęs mires dar kvėpuoju ir judu
nors retkarčiais apgavęs laiką šviesą pamatau
Tik šį šviesa vienintelis man džiaugsmas
parodantis vartus į tikrajį gimimą
suteikiantis vilties pakelti karsto dangtį
ir atsisveikinti su kaulais puotą keliančia kančia

Kančia ir kaulai tai tik laiko kaukės
po kaukėm laikas slepias nuo šviesos
jis bailiai slepiasi kape nuo to kas tikra
ir bado širdį laikrodžio rodyklėm

Skaičiuoja laikas pats save ir dūlkes
Kaip senmergė teisybę slepia vietoj kraičio
Nutaikęs momentą kai neturėsiu laiko
aš gimsiu valkata DABAR
kaip niekad nepažinęs laiko