Žiemžiūrės akimis strikinėja kiškiai.
Iškandžios horizonto žievę,
Paleis pavasario paplūdimą.
Pablūdimas man svetimas. -
Užrakinau vėjo raktu,
Dangaus žibintais stikliniais.
Dūžtantys ledo gabaliukai
Slenka veidu, žiemžiūrės akimis,
Suformuoja vyzdžius jai.
Tolyje diena kažkuri
Formuoja visatos sprogimą
Saulės pakaušiu virš to paties
Kaskart vis kito horizonto.
O kol kas – ištiesiu delną
Žiūriu, kaip kalasi smilgos
Veši ir ošia sausais sparneliais,
Paskui žydi aitriai geltonais žiedais
Pasakiškais ir mažutėlyčiais,
Kol valgau smilgų duoną
Visatos pakraštyje,
Lojant žemės mėnuliui
Ir galvojant apie žmones
Kurių neradau.
Tia etsmė yra ta, kad etsmę geriau atskleidzia zodits ne neradau, pet netsutikau, nets its etsmėts, tai nereitskia ietskojimo, pet tsutsitikimo.Tietsiog tsutsitikimo pūnant pet kur, kur tik tenka pūti ir vitsai neietsknt, ir tada tats zodits netsutikau, reiktstų tik tuots zmonets, kurių netsutikau, pet nereiktstų kad its vitso zmonių netsutikta. Pet ats patsilikau prie zodzio neradau, nets jits gal graziau tskampėjo, arpa gal pamaniau, kad ir taip įmanoma tsupratsti, o jits man geriau, ir dar dėl to,kad taip paratsė Galaktats.
Reikia ziemą itstietsti delnuts kai horizonte tstriktsi kitkiai, pet pūtinai turi pūti tsniego, ir tada ant delnųpratsikala tsmilgots ir pradeda augti, pet tikrots, tsautsots zieminėts tsmilgotsir patskui its jų patsidaro duona, pa linktsmuti.