Raigardai, kur tu?

XVI (tęsinys)

          Aš nelabai žinojau,
          Kam Vidiniui reikia
          Minėt Lizdeiką, Gedimino žynį
          Ir palinkėt, kad  Vilnius staugt vilku:
          - Kur tu, o Raigardai,
          Kur tu?

AŠ
Ar manote, kad bus geriau,
Jei šauksim tų, kas neateis?
Ar Šventaragio slėny kursim ugnį,
Kaip mūsų protėvių laikais?
Aš suprantu, kaip Raigardui krūtinę sopa,
Bet ten įeiti daug sunkiau,
Negu įėjom į Europą –
Nei ji, nei Dievas nepadės,
Todėl ir Šventaragyje ugnis užgesus,
Dangaus altoriais užpusta.
Betgi sakau, kam mums kalbėti apie tuos,
Kurie padėti neatesi.
Ir Lizdeika, deja,
Ir kunigaikštis Gediminas.

VIDINIS
Vaidinimai, nepyk,
Kad sutrukdžiau tau šnektą.
Juk nežinau, kodėl ir kaip
Sapnai į žmogų miegantį ateina.
Ir, regis, niekuomet,
Kai jis atmerktomis akim...
Kalbėk, prašau –
Mes turim šventą teisę
Savuosius protėvius atmint
Net jeigu būtų kryžiumi teisti.
Ir į mane sapnai galingai beldžias,
Net  pamanau,
Kad jie dalelė pelenų
Iš slėnio Vilniuj prie Neries,
Kur laužuose pirmieji kunigaikščiai degė –
Kiek jų ten
Irgi niekas jau nepasakys, 
Galbūt todėl ir žody ŠVENTARAGIS
Man telpa dar nesužinota
Mūsų praeitis.

          Ir vėl pritilome it musę kandę.
          Daug žemėj turtų,
          Bet didžiausias jų -
          Surast ir pamatyti,
          Ką praradę,
          Savo istorijos būty.
       
VIDINIS
Kalbėk, Vaidinimai.
Man laiko dar užteks
Ir pelenais įkurti ugnį,       
Nes jau nereikia eit – pareit.
Esu, kur reikia būti.

VAIDINIMAS
Tada dar,
Kai išėjo miestas,
Pakilo vandenys labai aukšti.
Lyg pridengė, kad pėsčias neateitų.
Bet paukščiai skraidė, netikėdami akim -
Žiū, vandenynas plaukia, maudosi,
Lyg Nojaus potvynis
Šį kraštą nuodėme žegnoja.
Ir nematysi, kas ir kaip
Po miesto kojom -
Versmės gerklė gili,
Ar pragaras atėjęs
Ugnimi liepsnoja.
     
AŠ
Iš kur, o Viešpatie,
Tokia žinia?

VAIDINIMAS
Taip Jums kalbu
Iš varno Goliaus žodžių.
Bet leidus jam.
Jis iki šiol ieškoti nesiliovė
Erelio lizdo, kuriame
Kadaise rastas Lizdeika.

VIDINIS
Ką tu sakai, Vaidinimai?
Su juo pažįstami seniai...
Su varnu Goliu it vienoj draugėj.

AŠ.
Labai seniai,
Ir niekuomet, o niekuomet
Mums nekalbėjęs,
Kad jam parūpo Lizdeika...
Ką - Lizdeika?
Net lizdas, kuriame jis rastas.

          Suspirgo ausyse kažkas.
          Ir sielą gėlė -
          Nesinorėjo patikėt.
          Vaidinimas nutilo.
          Aš tylėjau.
          Burnoj Vidinio
          Žodžių irgi nebeliko.
          Ir šitoje tyloj
          Šventoji sukuždėjo

ŠVENTOJI
Tai labai vyriška - ne viską
Net draugėje tuoj pat sakyt,
Nes būna, ir tiesoj ištartas žodis
Pavirsta akmenim 
Ir gali būti, kad savan lizde
Ir varnas Golius žmogų radęs.
Galėjo vardas būt jo Lizdeika
Bet argi būtina, kad taip?
O varnai Goliau,
Būk laimingas savo kelyje
Aš su tavim
Ir meilėje, ir ilgesyj.
         
          Subruzdo kiek...
          Kažką pakrapštė savyje
          Ir uždainavo angelas, ar dievas.
          Ar dar kažkas.
          Bet  ne! Tai ji pati, šventa knyga:

ŠVENTOJI (dainuoja):
Netikėt negali -
Mano namas prie kelio.
Čia ateina pabūti
Pasauliai visi.
Oi aukštai, oi aukštai
Skraido mylimas varnas,
Jam dainuoja Šventoji knyga.

Man galbūt net nebus
Pasakyta čia būti
Plėšo vėjai likimais
Ir knygų lapus 
Bet tikiu, net žinau
Mano mylimas varnas
Apkabins ir dangum prisiglaus.

(Iš  „Tada, kai buvome“)