Gyvaleidis

Kažkas nematomas
pasuka redos ratą
Žalvario girgždanti,
sublyksi žydinčios ugnies ženklai
apšviesdami dausų suolelį

Ir spygaudamos vėlės
supasi ant vario svastikų
visai čia pat, šalia tavęs,
kur motina užkaitus krosnį
kiša saulę slibinui į gerklę

Jurgis pienu pagirdytas
kietai užmiega geležiniuos šarvuos
sūpuojamas rudos meškos
niūriuos, po lietų braidančiuos miškuos,
kur žverys pameta ragus

Dangus, lyg negrabios mergaitės
skiestas tušas palietas ant poperiaus
padeda Basio kurti eiles
nabašnikams likti nepastebėtiems
arimams kontempliuoti savo randus.

Mažoj medinėj bažnytėlėj
iš skliauto leidžiasi grigališkai
giedantis angelas su aukso triūba rankoj
šypsodamas į rausvą klebonėlį,
paskendusi juodoj sutanoj, tarsi kūdikį
klausykloj snaudžiantį,
blyksinčių svastikų migdyta, kad
paregėtų tą, kažką, nematomą, kurs suka žalvarinį ratą...