Satyro Dienoraštis (3)

Nemėgau užuolaidų. Man jos buvo vaizdo gadinimas. Pro savo langą galėjau stebėti beveik pusę miesto. Labiausiai miestą man patikdavo stebėti naktį. Tuščios, blankiai apšviestos miesto gatvės turėjo savotiško žavesio. Aštuntas aukštas, namas ant kalno leido man jaustis įpatingai, aukščiau už visus. Jaučiausi neliečiamas, nes niekas negalėjo manęs stebėti, o aš galėjau visus. Na tiesa pasakius beveik niekas, bet dėl to nesukau sau galvos.

Kaip kiekvieną vakarą po dušo, gal antrą valandą nakties atėjau į kambarį nuogas. Gėrėjausi naktinio miesto vaizdu, kol mano žvilgsny užkabino vieniša šviesa namo, esančio priešais už kokių septyniasdešimties metrų, lange.

Tai nebuvo vienintelis langas su šviesa jame, bet tame lange mačiau mane stebinčius žiūronus. Maniau, kad mane stebi moteris, todėl mane šis vujeristinis poelgis suintrigavo ir nei sekundei man nekilo mintis nei prisidengti, nei pasislėpti, tiesiog dariau tai ką įprastai darau.

Tai tesėsi gal savaitę. Man buvo smalsu, todėl pasiklausinėjęs sužinojau kas ten mane stebi. Pora vakarų pamastęs nusprendžiau leistis į intrigą.

Vieną vėlyvą rytą, jei dar taip galima pavadinti, nusprendžiau jos patykoti prie jos daugiabučio laiptinės. Netrukus, gal vienuoliktą valanda ji pasirodė. Mūsų žvilgsniai susitiko ir pamačiau kaip ji sutriko.

- Tu? sumišusi tarė ji.

- Taip. Mane jau matei, atėjo laikas man, tariau.

Sugriebęs ją daviau suprasti, kad nesipriešindama eitų link lifto. Įėjus į liftą griebiau ją už kaklo prisitraukiau ir pabučiavau, jaučiau jos lūpas, liežuvį, ir pajutau kaip ranka jos ieško mano falo.

Deja, akimirka trumpa, liftas jau pakilo.

Atrakino ji dar sovietmečio palikimo medines duris ir nusivedė mane savo kambario link. Ji neklausinėjo daug, o ir aš nebuvau linkęs kalbėti. Liepiau jai tenkintis. Ji išsirenginėjo, mačiau kaip jos pirštai slysta jos genitalijų link, mačiau kaip jos veidą palietė malonumo šešėlis, kaip ji pradėjo giliau kvėpuoti ir kaip krūpteldavo kaskart vis labiau sulig kiekvienu staigesniu judesiu jos kelnaitėse. Man tai buvo saldi kankynė. Laikiausi tol, kol galėjau tverti. Priėjau, leidau jai manęs paragauti. Ji tenkinos save ir tiesiog ryjo mane. Žaidė su burtų lazdele lyg viskas jai būtų imanoma. Rankos ir kojos nutirpo, užvaldė ji tą akimirką mane. Ryjo ir ryjo mane, kol aptaškiau visą veidą.

Atsitraukiau ir stebėjau šia malonumo ir potraukio užvaldytą butybę. Stebėjaus, kaip moteris būnanti šalta ir santūri, taip greit ir radikaliai gali pasikeisti. Tą akimirką apniko mane mintys apie šio įvykio daugialypiškumą. Prisiminiau, jo Hessė yra rašęs, kad „Saikyngas malonumas, tai – dvigubas malonumas“, todėl netaręs nei žodžio užsimoviau kelnęs, nuėjau i vonią apsiprausti, nusišlapinau i kriauklę ir išėjau.

Netęko daugiau pas ją užeiti, taičiau atsižvelgiant į tai, kad nors savo rajone būdavau retas svečias, gatvėje ja susitikdavau ganėtinai dažnai. Kaskart mane palydėdavo šilta šypsena, šiek tiek nuraudę skruostai ir kuklus „labas“ slepiantis mūsų mažytę paslaptį.