Frydricho išpažintis

Sveiki, mano vardas Frydrichas. Kadaise man buvo keturiasdešimt šešeri.

***

    Ji paprasčiausiai įėjo ir pasakė: „Laba diena“. Ar niekada nesusimąstėt, kodėl mirties pavidalas – moteriškas? Kokia apgaulinga terminologija. Moterišku vardu turėtų vadintis gyvenimas.
    Aš atsakiau, kad diena ne tokia jau ir laba, bet viską dar galima pataisyti. Negalvojau, kad ši persona tą padaryti būtų pajėgi, bet ką gali žinot.
    Tada ji pabandė man įsiūlyti senovinį turkišką amuletą. Kodėl senovinį? Kodėl turkišką? Nežinau. Kuokštas plaukų, sukištų į šimpanzės kaukolę. Pajuokavau, kad beždžionės Turkijoje negyvena, bet ji, ko gero, nepatikėjo.
    Dar viena nesąmonė: ar pagalvojote apie tai, kodėl prekybos agentais dažniausiai tampa vyrai? Absoliutus absurdas. Juk apspangusią nuo televizoriaus šeimos galvą arba jo pačią, gyvą paskalomis ir sentimentaliais serialais, daug geriau paveiktų solidi, gyvenimo mačiusi moteris, o ne stikline šypsena šviečiantis pusgalvis. Kas jums greičiau įsiūlys nereikalingą plaunantį siurblį – kostiumuotas dabita, ar dama, iš patirties žinanti, ką reiškia ryti dulkes pratrūkus popieriniam maišeliui?
    Ji pasakė, kad tai – priešistorinės žuvies, rastos Brazilijoje, kaulų milteliai. Kad senovės majai juos naudojo per žynių šventinimą ir kad jie uždegs manyje gyvenimo ugnį. Atkirtau šiurkštokai, kone nešvankiai, ir pasidarė truputį gėda. Tuo gyvenimo laikotarpiu jau buvau beveik pamiršęs šį jausmą.
    Ji įsižeidė, subarškėjo visu savo čigonišku maskaradu ir susiruošė išeiti. Deja, prabilo sąžinė, ir aš moters taip greitai nepaleidau. Pasakiau, kad jei ji turinti ką nors nuo rėmens, su malonumu paimsiu. Vaistai nepadeda, o liepžiedžių arbata, kurios šįryt pagiringas išmaukiau beveik visą virdulį, matyt suveikė neteisingai.
    Ji sukluso: trisdešimtmetė senės veidu, apsikarsčiusi pigiais plastmasiniais papuošalais, gėlėtais sijonais ir panašiu taboruose vertinamu šlamštu. Romiško kraujo turėjo ne daugiau už baltąją mešką, bet soliariumas kartais duoda neapsakomą efektą, o kai trainiojiesi iš buto į butą kaišiodamas žmonėms grašio nevertus niekniekius, kažko daugiau ir nereikia.
    Pasirausė, ištraukė, atkišo. Kinietiška medicina, matote, o kinai gana daug apie gydymą išmanė – dabar tokių žaisliukų gauti sunku. Kainavo šitas stebuklas dvigubai pigiau už turkišką makaką, ir aš nupirkau. Net neklausydamas kliedesių apie tai, kad jis gydo visas žinomas ligas, dovanoja amžiną jaunystę bei buvo rastas kažkokio čigono – šventiko – archeologo kažkur toli rytuose.
    Amžiną jaunystę? Ir vėl apgaulinga frazė. Gražiai skamba, ar ne? Bet kažin, ar atsirastų pasaulyje už ją baisesnis dalykas.
    Aš užgėriau tą marmalą šiltu alum, o po pusmečio praradau Heleną. Ne, tai nebuvo ta gan garsiai nuskambėjusi avarija, kurioje jai sutrupino abi kojas, o aš iškritau pro autobuso langą ant minkštos pievelės. Viskas įvyko daug paprasčiau – dėl netvarkingos instaliacijos ligoninėje dingo elektra. Ir nieko daugiau, bet žmogui, kvėpuojančiam per vamzdelį, užtenka ir tokio mažmožio. Vaikai, tuo metu jau gyvenę atskirai, į laidotuves atvažiuot nepasivargino.
    Einant iš kapinių mane partrenkė raitas policininkas, ir nors lūžo tik pora šonkaulių, nuo skausmo tada kone numiriau. Prisimenu tą laiką tiesiog puikiai – baltas lubų gipsas ir žali chalatai, saldus morfinas venose ir rūgščios seselių minos. Viena pasakė, kad neužteks, kita jai pritarė ir užkišo man burną kaiščiu. Rėkiau? Ne. Šitas žodis per švelnus.
    Paskui jie tai aptiko: lotyniškas žodis, reiškiantis perdėtą jautrumą skausmui. Vis naujos morfino dozės. Aš sakiau, kad neseniai buvau pakliuvęs avarijon, kad tada mane kone suminkė, bet nieko panašaus nebuvo, skausmas neperžengė proto ribų. Ne taip, kaip dabar.
    Daktarai pacientų niekada neklauso, nepaklausė ir šįkart. Su manim ėmė dirbti trenktas psichologas, daręs hipnozes ir įkalbinėjęs kentėti; aš norėjau jį kuo greičiau užmušt, bet klausiau – kartojau valios ugdymo pratimus, netyčia užgavęs šoną nustojau šlapintis į kelnes, kai kartą įsipjoviau, net sugebėjau nerėkti. Beveik.
    Po pusmečio man turėjo atlikti operaciją. Nežinau kokiu tikslu, neprisimenu, kokią. Bet žūt būt turėjo.
    Tada per eilinę apžiūrą aš kažką padariau: pasakiau protui, kad skausmo nereikia jausti, jo tiesiog nėra ir niekada nebuvo. Tą rytą šikniaus psichologo akivaizdoje žirklėmis tyčia persipjoviau ranką, nulaižiau baltais marškiniais tekantį kraują, ir po kelių dienų ramiai atsiguliau ant operacinio stalo. Skausmo kaip nebūta, visi liaupsino psichologą, šis jau ruošėsi rašyti knygą ir važiuoti atsiimti Nobelio.
    O aš tuo tarpu išmoku dar šį tą. Ne tik „išjungti“ skausmą – taip pat ir „įjungti“ kai ką naudingo bei įdomaus. Naktimis eidavau pasivaikščioti stogais, žinoma, pamiršdamas atsimerkti. Klausydavausi kitame miesto gale vykstančio koncerto. Du turkai, parke bandę atimti piniginę, išsigando ir pabėgo, net nespėję iš mano gerklės ištraukti įsmeigto peilio.
    Gyvenau smagiai, mažai galvojau, daug uždirbau. Kol numirė Patrikas – mano pirmagimis, jau spėjęs sulaukti aštuoniasdešimties ir net Parkinsono.
    Pats tada atrodžiau kaip penkiasdešimtmetis, bet tik todėl, kad to norėjau. Problemas su pasu ir metrikacijos biurais sutvarkė kyšiai, ir net Siuzanos – jaunėlės – mirtis man nebuvo tokia baisi. Išvažiavau gyventi pietų Afrikon, pasistačiau ten neblogą bakūžėlę.
    Tada prasidėjo karas. Aš gyniau gimtinę – juk pagal pasą buvau devyniolikos, pats amžius šauktiniui. Nieko nebebijojau, nes pirmosiomis dienomis skeveldra nuplėšė koją, o kitą rytą evakuacijon jau skubėjau dviračiu. Paskui – pirmos linijos, iki kelių radioaktyviuose pelenuose, nei vieno sužeidimo. Pratarnavęs du metus jau priklausiau specialiai šturmo grupei kartu su dar šešiais puikiais vaikinais. Tiesa, visi jie galėjo mirti. Po griausmingo sabotažo sostinės bunkeryje taip ir atsitiko – vėl likau vienas, pabėgau į kitą barikadų pusę ir užsitarnavau generolo laipsnį. Pabodus šiam reikalui nulindau pas partizanus, padėjau įvykdyti perversmą, tuomkart karas ir baigėsi. Ne tiek jis, kiek branduoliniai užtaisai ir patrankų mėsa.
    Kaip tik po karo ir prasidėjo labiausiai mano gyvenimą pakeitę dalykai. Juk visada, kai kas nors atsitinka, paskui ateina atoveiksmis – dažniausiai daug stipresnis už patį veiksmą. Kaskart taip būna, buvo ir dabar: vos apsipratęs su naujomis galimybėmis, net šimtmečio nepragyvenęs nemirtingojo kailyje aš pirmą ir paskutinį kartą sutikau juos.
    Tuo metu jau penkioliktus metus truko žiema. Bet tyrinėtojų tai nestabdė, ir jie nusprendė kažkur skristi, o tam, be abejonės, reikėjo trenktų avantiūristų. Gyvenimas tada pradėjo mažumėlę atsibosti, todėl apsisprendžiau: skrisiu su jais.
    Prabėgo vos pora savaičių, ir kai aštuoni nerangūs „šatlai“ kažkur už Neptūno orbitos sutiko juos, vienintelis likau gyvas.
    Mes – aš ir penkiasdešimt suledėjusių lavonų – išsiaiškinom, kad už savo sistemos ribų žmonėms geriau nekišti nosies. Šie daugiau ir nekišo. Suprato jų pyktį.
    Paskui Žemėj ramiai gyvenau dar du šimtus metų. Iš pradžių tai niekam nekėlė nuostabos, bet paskui genetinė inžinerija išėjo iš mados, ir man vėl teko mėtyti pėdas. Dar vėliau iš naujo prasidėjo karas - kai kurie sakė, kad po praeito karto jis nė nebuvo pasibaigęs, kai kurie – kad tęsėsi nuo pat žmonijos atsiradimo. Kaip bebūtų, man vėl teko prisiminti, kiek mažai kainuoja žmonių gyvybės. Kitų žmonių, savaime suprantama. Ne mano.
    Kuriam laikui net buvau tapęs vienos iš kariaujančių valstybėlių diktatorium – išplėčiau ją iki imperijos, paskui sužlugdžiau ir išėjau atostogų.
    Paskutinę dieną prisimenu labai gerai. Aš skurdau – prašiau išmaldos turčių kvartale, viename iš ramiausių požeminių miestų. Neblogas užsiėmimas, galiu pasakyti, labai atpalaiduoja, o po pusšimčio metų sukurptas kapitalas gali praversti. Tuo metu atrodžiau kaip dvylikmetis našlaitis, neturėjau vienos akies ir trijų pirštų, man neblogai sekėsi. Vis prisimindavau Heleną.
    Vieną naktį sudrebėjo žemė. Betoninis dangus virš jos suskilo į begalę juodų žvaigždžių, pražydo savo paties atplaišomis ir nubėgo pasitikti aukštų stogų. „Išjungiau“ skausmą, ir aplink įsiviešpatavo tamsa. Tris ilgas valandas šokau fokstrotą su besimašančiomis uolienomis, jos gniaužėsi, kaito ir vėso, kol galiausiai prasiskyrė – leido pamatyti dangų. Juodą, ir tokį žvaigždėtą, kokio jau seniai neregėjau.
    Žemei kažkas atsitiko. Greičiausiai vienam iš kitose planetose gyvenančių atsiskyrėlių pagaliau pavyko įvykdyti tai, ko visi laukė jau ne vieną tūkstantmetį. Gal jis pats tai pastebėjo, gal ir ne.
    Aplink Saulę ėmė suktis naujas asteroidų žiedas – akmens luitai, dar neseniai buvę sudėlioti į gražią, apvalią planetą. Branduoliniai užtaisai nesugebėjo to padaryti, bet žmogaus išradingumas juk begalinis – sugalvos jis, būtinai sugalvos, kaip sunaikint gimtąjį lopšį.
    Išoriškai aš vis dar vaikas. Man dvylika metų. Esu truputį apledėjęs, sukuosi idealiai apvalia orbita aplink pusės tūkstančio kilometrų skersmens balzato luitą. Saliutuoju pro šoną lekiantiems asteroidams, šie kartais draugiškai barkšteli man pašonėn ir nuskrieja savo asteroidiškais reikalais.
    Kažkur turėtų būt likę žmonių. Vargu ar tas, kuris susprogdino žemę, joje ir tupėjo – jau greičiau mėgavosi saugumu kur nors ties Jupiteriu, nesikišdamas per toli, kad netyčia netektų padraugauti su kadaise mano sutiktais proto broliais. Pernelyg jau jie nemėgsta padarų, sprogdinančių savo planetas. Bei gaminančių prakeiktus nemirtingumo eleksyrus.

***

Mano vardas Frydrichas, kadaise man buvo keturiasdešimt šešeri. Dabar šiek tiek daugiau. Bet aš beveik nematau skirtumo.