Slepiuosi po viesulo sugriautu stogu,
Ilgiuosi meilės sugriautų sapnų,
Ir mintyse neminiu nei vieno žodžio blogo,
Bet klykti, rėkti, verkti vien galiu.
Saulė leidžias, viesulas praėjo,
Saulė ir mane paimt galėjo,
Bedainuojant ji pagavo mano sielą,
Apkabinęs ją, jutau jos šypseną ne mielą.
O akyse rodos, dar prieš šešetą minučių,
Pasiklydau „Odisėjoj“ tarp eilučių,
Gėriau jūrą, glosčiau dangų,
Šokau apkabinęs bangą.
Pabudau, o aš dar stoviu,
Po prakeiktu namo stogu,
Viskas vėlei kaip sapne,
Saule! – pasiimk mane.
čia ne tekstas, o kaip vienas ciniškas žmogas pasakytų taikliai - smaukymasis (t.y. visiška sintetika tekste kai bandoma laužti tai ko nejauti)
pasiūlymai:
*tekstą reik koreguoti
o dar geriau
*eik rašyt prozos - man labiau patiko tavo pirmas bandymas
kad ir kokia kryptim eitum - prozos ar poezijos - būtinai skaityk daug. perskaitęs geros literatūros atrasi gijas kaip užsikabinti ir sklandžiau dėlioti idėjas
nu ir nerekomenduok savo tekstų gi - kas norės tas paskaitys, o pats prievarta brukdamas savo sakinius jų vertę numenkini
Dėkuj, gaila, kad eilėraštis parašytas prieš du metus, kai aš dar tik aštuntoje klasėje sėdėjau, na, o klaidų redaguot nemėgstu, išsitrina dalis prisiminimų. :)
Na, eilėraštukas turi "macies", tik dar padirbėk. Yra gražių vietelių, bet išrink pasikartojnčius žodžius,išlygink prieštaravimus, patvarkyk rimavimą ( visų posmų turėtų būti vienodas). Patiko trečias posmas. O savo namų nekeik, tai - visa kas tikra. Sėkmės. Tau pasiseks. Ir rašysi gerai, ir pakeliausi. To ir linkiu.