vaivorykštė

Kai lyja
po skėčiu
iš
mėlynų
didelių
akių
krenta
kamuoliniai debesys
ant batų
ir
tęsiasi
žodžių futbolas..
Tyliai
parke
laikosi už rankų
lyg bijotų
paleisti
elektros laidus
nors jau numirė,
nutrenkė.
Perkūnas
per kūną
šiurpo kamuoliais
neprimena
kutulio
kai
juokas
spaudžia ašaras
ir bando
gintis nedrąsiai.
Prie vaivorykštės
kaupiasi –
gal jau lipti?
Bet kaip įsikibti?
Ten geriau?
Kas toliau?
Aguonų raudoniu
ant skruostų
tingiais vokais
ir didžiulėm blakstienom
kai nelyja
pilnom kišenėm saldainių
dalinasi
žodžiais
kaip šilko plunksnom
glostinėja
ir juokiasi
kad išdrįso
gyventi
kai lijo.