Pasakojimas apie Nieką...

      Gyveno tik kartą kažkas. Greičiausiai niekas. Jis buvo visiškai kitoks, negu visi niekaliukai. Jis buvo mėlynas... dėl to jis labai kompleksavo, bet nieko Niekas negalėjo pakeist.
      Mažasis gyventojas buvo atsiskyręs nuo kitų, kadangi neturėjo apie ką su jais plepėt. Kaip sakiau, jis buvo Niekas. Ir kartais po velnių... man jo pagailo. Paėmiau jį už rankos ir nusivedžiau ant aukšto kalno vakarop. Parodžiau jam saulę, kuri tryško savo šiluma ir šviesa. Niekas buvo sužavetas... jis sulaikė kvepavimą ir stebėjo saulę, kuri leidosi žemyn... mum po kojom.
      Nuo to laiko mažasis Niekas kiekvieną vakarą eidavo palydėt saulės. To didelio geltono blyno. Nuo tada Niekas nebuvo vienas... jis buvo su saule...

    aplenk saulę...