Vincas

Vincas gulėjo lovoje. Kiekvienas jo trūkčiojantis atodūsis vertė ją girgždėti. Kiekvienas sukūkčiojimas vertė ją gailiai verkti cypiančiu balsu. Nuo lubų kabėjo vieniša lemputė, blausiai apšviečianti tamsų mažą kambarėlį. Vincas niršo. Prispaudęs veidą prie pagalvės surėkė į ją nesavu balsu. Staigiai pašoko ir sviedė ją į šunį, įkyriai laižantį jam kojas:
- Atšok nuo manęs, valkata!
Pabrukęs uodegą tas išbėgo iš kambario cypdamas. Vincas lėtai, dėdamas žingsnį po žingsnio, nukreipęs paraudusias ir papurtusias akis nežinoma kryptimi, nusliūkino iki kompiuterio. Karšta ašara dar drebėjo ant vaikino smakro. Atsainiu mostu ją nusišluostė. Druska graužė pradraskytus spuogus. Įgriuvęs į savo seną, praplyšusiu apmušalu kėdę, jis įsistebeilijo į ekraną. Lėtu rankos judesiu nušlavė viską, kas tuo metu buvo ant stalo. Vadovėlius, alaus skardines, sąsiuvinius, nuorūkas, žolės nuotrupas ir maisto atliekas. Nuvedė pelės rodyklę iki muzikos aplankalo. Išsirinko pačią triukšmingiausią, sunkiausią dainą. Jos visada klausosi, kai nori išsilieti. Kai nori smurtauti. Kai negali savęs daugiau valdyti. Pakėlęs garsą iki maksimumo paleido muziką. Netikėti decibelai sudrebino langus.  Sudrebino tai, kas senai nori išsiveržti iš Vincento. Tai pabudo. Riaumojantis balsas iš kolonėlių pažadino psichopatą, miegantį viduj. Metalo muzika Vincą pakylėjo, privertė nusišypsoti. Tačiau ta šypsena gasdinanti. Maniako. Akys išsprogusios, tarsi ieškančios aukos. Rankos įsitempusios, tarsi žudiko, tuoj atimsiančio gyvastį iš bet ko, kas sukurta Dievo. Vincas stipriai užsimerkė ir sugniaužė kumščius. Didelis kačios gniužulas susiliejo su griausminga muzika. Visas tas jausmų kratinys pavirto į šleikščia įniršio masę. Vincui reikėjo ją išvemti. Pašalinti iš savęs. Kitaip jis numirs. Tie nuodai suės jį iš vidaus. Sugriaudėjus vokalisto balsui Vincas nebegalėjo tvardytis. Jis pratrūko. Prisiminė visą šią prakeiktą dieną. Prisiminė ginčą su Ja. Prisiminė, kaip Ji juo naudojasi. Kaip jis Ją myli. Kaip Ji nekreipia į tai jokio dėmesio ir linksminasi su kitais daugiau, nei būna su juo. Jis pavargo. Jis nekenčia jos. Jis nežino ką daryti. Ji nepamils jo. Jis niekada nereikš Jai daugiau nei draugai. Ji pyks ant jo be jokios priežasties, o jis turės dėl to kankintis. Jų mąstymas kertasi. Jų keliai kertasi. Jie negali būti kartu. Bet jis Ją myli. Jis negali jos palikti. Ir jis negali leisti, kad Ji paliktų jį. Jis kraustosi iš proto. Jis keičiasi. Tampa agresyvus... Brutalus. Jis nori išžudyti visus, kas trukdo jam būti su Ja. Visus tuos besikėsinančius iškrypėlius, kurie prie jos gretinasi. Ją grabalioja. Jis nori juos užmušti. Bet negali.  Tai tik jos “draugai”. Jei jis ką nors jiems padarys, ji labai juo nusivils ir viską baigs. Bet ji jį ir ramina, guodžia. Viską žlugdo. Vincas neiškentė. Čiupo kėdę ir iš visų jėgų sviedė į sieną. Kėdė pasipylė šipuliais. Įsiutęs jis griebė vieną nulūžusią kėdės koją ir pradėjo ja talžyti viską, kas papuola po įniršio banga. Užtvojo per kompiuterį, kolonėles. Muzikos fonas sutrūkčiojo ir pradingo. Rėkdamas sviedė tą nulūžusią koją į langa. Plonas stiklas neatlaikė ir koja prasimušė į drėgną rudenio lauką. Vėjo gūsiai užplūdo kambarį. Jie ėmė glostyti Vinco veidą, tarsi sakydami “nurimk”. Jų švelnumas priminė jos rankas. Vincas nurimo...

Jis atsikvošėjo akimirksniu. Pabirusios šukės buvo tikros. Jos badė jam kojas. Lindo po nagais. Vincas kątik iškūlė langą su sulaužytos kėdės koja. Kompiuterį dar sudaužė. Kolonėlės tap pat šniokšdamos gulėjo ant žemės. Vėjas šėldamas plaikstė jo paukus ir lindo po marškiniais. Glostė jauną, neužgrūdintą odą. Vienam akimirksniui Vincui gyvenime to tik ir reikėjo. Vien tuo jis būtų galėjęs gyventi. Vėjo žvarbumu ir rudenio kvapu. Tyliu palikto paukščio čiulbėjimu. Mintimis apie ją...