Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 22 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Skaudėjo viską. Būtent taip paprasčiausiai galiu apibūdinti savo savijautą. Galėjau pasidžiaugti, kad bent burna neišdžiuvusi kaip po išgertuvių... Bet šiaip, kur aš? Tikrai buvau atsimerkęs, tačiau nieko nemačiau. Pabandžiau pajudėti, tačiau suvokiau, jog mane kažkas laiko. Mintis apie tai, kad galiu būti aklas ir kažkur prirakintas manęs visiškai nežavėjo. Prieš atlekiant panikos bangai išgirdau kažką švilptelint ir priešais nosį atsirado šviesos brūkšnys. Akimirksniu akis užliejo ašaros – tikriausiai tamsoje teko išbūti ilgai.
- Užsimerkite, - nuskambėjo balsas, - dabar jums kurį laiką teks adaptuotis.
Pajutau bakstelėjimą į ranką ir,  dar nespėjus net prasižioti, vėl užslinko tamsa.
***
Giedrame danguje ryškiai spindi žvaigždės. Kelią priešais mane pakaitomis nušviečia mėlynos ir raudonos šviesos. Suprantu, kad automobilyje įrengti užmaskuoti švyturėliai.
***
Lėtai atsimerkiau. Patalpa skendėjo prieblandoje, todėl šį kartą neteko apsiverkti. Apsidairiau. Gulėjau ant viduryje kambario stovinčios lovos, o gal operacinio stalo. Labiau tikėtina, kad teisingas antrasis variantas – šalia sienų stovėjo įvairūs prietaisai, tarp kurių atpažinau ir kardiografą. Tyliai zvimbtelėjusios prasivėrė durys ir pro jas įriedėjo mechanizmas, primenantis dantisto kėdę ant ratų.
- Kaip jaučiatės? – nežinia iš kur nuskambėjo balsas.
- Normaliai... Bent taip manau.
- Pabandykite atsisėsti.
Lėtai atsisėdau. Galva šiek tiek svaigo, jaučiau šiokį tokį silpnumą, tačiau daugiau nieko blogo nepajutau. Netgi atėjo noras pasimankštinti.
- Ar gerai jaučiatės? – vėl nuskambėjo balsas.
- Gerai, - atsakiau, - o kur aš?
Atsakymo teko palaukti kelias akimirkas.
- Jūs neprisimenate?
Susimąsčiau. Na, kur aš galėčiau būti? Hmmm... Na, gerai, kur aš buvau prieš tai? Štai tą akimirką aš suvokiau, kad neprisimenu nieko. Nei kur esu dabar, nei kaip čia atsiradau. Neprisiminiau net to, kas esu.
- Nesijaudinkite, - išgirdau balsą, - viskas gerai...
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Vardas, prisiminti bent vardą! Pajutau dilgtelėjimą, ir užslinko tamsa.
***
Majoras man ištiesia pistoletą, sakydamas, kad dabar negali žinoti, kas pravers. Padėkoju ir prisisegu dėklą prie diržo. Viršininkas nusišypso ir taria, kad esu bene vienintelis civilis, su kuriuo jam patiko dirbti.
***
Šaukštu pamaišiau košę lėkštėje. Apetito ji visiškai nekėlė, tačiau žinojau, kad teks suvalgyti. Nojus man jau paaiškino, kad tame marmale yra visos reikalingos medžiagos, vitaminai ir kitas panašus šlamštas. Nors  buvau biologas,  turėjau sau pripažinti, kad dabar nelabai sugebėčiau pasakyti, ko reikia organizmui.
Niekaip negalėjau priprasti, kad Nojus, centrinis erdvėlaivio kompiuteris, gali kreiptis į mane kada tik panorėjęs.
- Ramūnai, valgykite, kol neatšalo. Kai kurios medžiagos geriau įsisavinamos, kai maistas į organizmą patenka šiltas.
- Žinau, - burbtelėjau galvodamas, kad niekaip nesugebėčiau pasakyti, apie kokias medžiagas kalbėjo kompiuteris.
***
Paimu man ištiestą kortelę ir klausausi majoro paaiškinimų, kaip nuvažiuoti iki reikiamos vietos. Dešimt kilometrų už Elektrėnų. GPS žemėlapiuose keliuko nėra, tačiau jį pastebėti lengva. Net naktį.
***
Pirštais braukiau per knygų nugarėles. Savo kajutėje jaučiausi nejaukiai. Viskas atrodė savo vietose, tačiau man buvo svetima. Galbūt dėl amnezijos?
- Nojau, - tariau, - o kodėl aš laive vienas?
- Ruošiantis skrydžiui buvo nuspręsta, kad per daug pavojinga vienu laivu siųsti visą ekspediciją. Todėl buvo sukurti atskiri moduliai. Pavyzdžiui, jūsų modulis biomedicininis. Kadangi jūs atsakingas už laboratoriją, keliaujate būtent šiuo laivu.
- O kam kitos kajutės?
- Laivams susijungus į orbitinę stotį, čia apsigyvens ligoninės ir laboratorijos personalas.
***
Automobilis lekia tamsiomis gatvėmis. Pasisuku į žmoną. Nusišypsau jai ir sakau, kad viskas bus gerai. Jos lūpų kampučiai vos vos kilsteli, tačiau akyse matau ašaras.
***
Gulėjau lovoje žiūrėdamas į lubas. Pripažinsiu,  džiaugdavausi, kai prabudęs neprisimindavau, ką sapnavau. Jei neužmiršdavau, rytais nežinodavau, kur dėtis. Sapnai buvo tikroviški, juose niekada neapleisdavo niūri nuojauta.
- Nojau, - šūktelėjau, - ar aš buvau vedęs?
- Ne.
Nykščiu perbraukęs bevardį pirštą suvokiau, kad esu įpratęs ten jausti žiedą.
***
Giedrame nakties danguje tarp spindinčių žvaigždžių matau judančius brūkšnelius. Kai kurie juda lygiagrečiai, kai kurie chaotiškai. Koja stipriau nuspaudžia akseleratoriaus pedalą.
***
Vaikščiodamas laisvalaikio salėje, tai buvo savotiškas kino ir bibliotekos mišinys, galvojau apie savo sapnus. Ar jie mano, ar paprasčiausiai kažkada matyto filmo epizodai? Gal skaitytos knygos? Juk, kai neprisimeni nieko, bet kas gali atrodyti kaip tavo gyvenimo trupinėlis.
- Nojau, - tariau žvelgdamas į filmų sąrašą, - ar laive aš tikrai vienas?
- Ne, su jumis keliauja dar keturi įgulos nariai.
- Kodėl pažadinai tik mane?
- Jūsų žinios būtų pravertusios, sprendžiant vieną problemą, tačiau dėl jūsų amnezijos teko sprendimą priimti pačiam. Kiti įgulos nariai nėra kompetentingi duotoje situacijoje.
- Ar galėčiau juos pamatyti?
- Kapsulės yra patalpoje su inertinėmis dujomis ir pasiekiamos tik tuomet, kai asmuo yra žadinamas ar migdomas.
- Kodėl neužmigdai manęs?
- Noriu atlikti kai kuriuos tyrimus, kurie padėtų nustatyti amnezijos priežastis.
***
Spausdamas žmonos ranką stoviu apleistoje betono aikštelėje. Aplinkui apgriuvę, pastatai. Šalia stovi dar viena porelė, pagal išvaizdą spėju, kad abiem apie dvidešimt. Dairausi aplink. Jaučiu, kad mane įdėmiai stebi trys poros akių. Girdžiu savo balsą, tariantį „Defkon vienas“.
***
Moksliniame centre kompiuteriai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, laisvalaikio salėje esančių. Pasak Nojaus, pagrindinis skirtumas buvo prieinami duomenys. Laisvalaikio salėje esančių kompiuterių paskirtis – teikti pramoginio pobūdžio informaciją. Moksliniame centre tikėjausi aptikti informacijos apie amnezijos gydymą. Pastaruoju metu man viskas atrodė pakankamai nerealiai. Tiek tikrovė, tiek ir sapnai.
Atsisėdau prie kompiuterio ir spustelėjęs jo šone nepastebimą mygtuką, paėmiau išlindusias apyrankes. Užsidėjęs jas ant riešų sustingau.
- Nojau, tu man meluoji.
Atsakymo teko palaukti kelias sekundes:
- Čia klausimas ar teiginys?
- Manau, - tariau žvelgdamas į savo rankas, - vis dėl to teiginys.
Įsivyravo tyla. Aš žinojau, kad žiedai ant mano rankų vadinami neuromanipuliatoriais, tačiau profesiniu žargonu – neuroklava. Nors neprisiminiau kaip, tačiau puikiai žinojau, kad prireikus per kelias akimirkas galėčiau ką noriu padaryti su bet kuriuo kompiuteriu. Netgi išjungti Nojų.
- Aš nesu biologas.
- Taip.
- Mes nesame kosminiame laive.
- Taip.
- Aš vedęs?
- Ne.
- Bet aš prisimenu savo žmoną.
- Ji mirė prieš penkiolika metų.
Kelias akimirkas patylėjau. Nors paskutiniai Nojaus žodžiai turėjo sukelti man skausmą, tačiau tą akimirką nieko nejaučiau. Supratau, jog skausmas ateis tuomet, kai viską prisiminsiu. Dabar man svarbiau buvo sužinoti teisybę.
- Gal jau nebeverta žaisti . Tiesiog pasakyk, kaip viskas buvo iš tiesų.
- Jūs buvote Lietuvos kariuomenės kompiuterinių tinklų administratoriumi.
Iš atminties gelmių ėmė kilti vaizdai. Bendradarbiai, draugai.
- Prasidėjus Jungtinių Amerikos valstijų karui su Indopakistanu, jūs atvykote čia.
Prisiminiau majoro prašymą įsilaužti į vieno amerikiečio karininko kompiuterį, kad sužinotume kas vyksta. Priminiau, kaip jis man atidavė savo leidimą į bunkerį, pistoletą, automobilio raktelius ir dokumentą, kuriame nurodyta, kad vykdau slaptą užduotį. Prisiminiau beprotišką kelionę iki Kauno, o po to – link Elektrėnų.
-  Nors turėjote leidimą trims žmonėms, kartu su savimi atsivedėte žmoną ir du jaunuolius.
Du studentai, išvykę papramogauti į gamtą, pasimaišė ant keliuko, vedančio link bunkerio, ir aš jų vos nepartrenkiau.
-  Jums pavyko įtikinti tyrimų centro viršininką, kad jis priimtų vieną papildomą žmogų.
Vidutinio ūgio apvalaus veido vyras, nešiojantis kvailai atrodančius akinius kvadratiniais stiklais. Pistoleto vamzdis, nukreiptas į tarpą tarp stiklų, ir buvo vienas rimčiausių argumentų, padėjusių įtikinti centro viršininką.
- Pagal programą jūs buvote paguldyti į specialias kameras, skirtas ilgalaikiam gyvybinių funkcijų sumažinimui.
Prisimenu paskutinį žmonos bučinį ir užsiveriančias jos kameros duris. Prisiminiau, kaip pats guluosi į aparatą, kurį pavadinau moksliniu karstu.
- Praėjus penkiems metams sutriko pirmosios kameros veikla. Joje buvo vienas iš programos finansinių rėmėjų, todėl ateities kartoms šis praradimas itin didelės reikšmės neturėjo. Tiriant gedimo priežastis nustojo veikti dar viena kamera. Supratau, kad situacija darosi pavojinga, ir nusprendžiau pažadinti tyrimų centro vadovą. Deja, sutrikus kelioms sistemoms, to nepavyko atlikti. Tuomet pradėjau tikrinti visų kamerų sistemas. Paaiškėjo, kad visose yra didesnių ar mažesnių defektų. Nespėjus pašalinti trūkumų, nustojo veikti dar dvidešimt penkios kameros. Prieš penkiolika metų nustojo veikti ir jūsų žmonos kamera. Ji buvo viena pirmųjų.
- O kodėl pažadinai mane?
- Neturėjau pasirinkimo – jūsų kameroje atsirado pavojingų sutrikimų. Vienintelė galimybė jus išgelbėti – pažadinti.
- Kam tos nesąmonės su kosminiu laivu?
- Remdamasis žiniomis apie psichologiją nusprendžiau, kad jums gali būti labai sunku susitaikyti su žinia, apie žmonos mirtį. Apsvarstęs įvairias galimybes, nutariau pažadinęs jums atmintį blokuoti medikamentais, įtikinti, kad esate kosminiame laive, kol jūsų kamera remontuojama. Užmigdęs būčiau suleidę atminties blokatorių neutralizuojančius medikamentus. Kai būtumėte prabudęs su kitais žmonėmis, jums būtų lengviau išgyventi netektį.
- Kas galėtų patikėti, - tyliai nusijuokiau, - meluojantis kompiuteris...
***
Gulėdamas kameroje stebėjau kaip pirmyn atgal šmirinėja du medicininiai robotai. Jie prijungė prie manęs devynias galybes įvairių daviklių, suleido kažkokių vaistų ruošdami ilgajam miegui. Užsidarant kameros durims išgirdau Nojaus balsą:
- Saldžių sapnų!
- Viso gero, Nojau!
Jis net neįtaria, kad po trijų mėnesių pasileis programėlė, kuri šią kamerą išjungs. Neturėjau jokios priežasties laukti ateities. Tikriausiai Nojus buvo teisus kurdamas pasaką apie erdvėlaivį. Jeigu būčiau prabudęs ne vienas, galbūt mano pasirinkimas būtų kitoks.

Sekundantas Valkas parinko lyrinį kiberpanką. Aš tam kiberpankui sugalvojau šias temas:
Tema: “Tikro vampyro istorija“ - pasakojimas pirmojo asmens perspektyva, temos pavadinimas interpretuojamas laisvai, tačiau tai turi išlikti pagrindine kūrinio idėja.
Tema: “Kodas Veronika“ - pagrindinis personažas turi nusižudyti (jo veiksmai, jam žinant apie pasekmes, turi sukelti jo mirtį), veiksmas turi vykti Lietuvoje, kaimo vietovėje.
Tema: “T minus“ - veiksmas turi vykti Lietuvos teritorijoje, veiksmo laikas - tam tikras laikotarpis iki (per, po) mums žinomo pasaulio sunaikinimo.
Omnia_mea man parinko temą „T minus“, aš jam - „Tikro vampyro istorija“.
Dvikovos pabaiga - 2010 sausio 10d vidurnaktis.
2010-01-10 22:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 13:08
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-18 15:47
Ferrfrost
Na,  ką lyriškas ir gražus pasakojimas, ramus. Sebastianas įvairų stilių gerai įvaldęs:)
Bet nežinau, kad ir kaip kas bebūtų, bet veiksmas LT ir lietuviški vardai man fantastikoje visad sunkiai skamba, nebent tai kokia LT mitologija, tad aš renkuosi tarpinius vardus kūryboje, kurie gali būt vartojami tiek LT, tiek užsieni:)
Moon nesu mačius tad lyginti negaliu:)
Nežinau man patiko išreikšti vyro išgyvenimai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-17 17:15
St Sebastianas
Dėl "Moon". Na, peržiūrėjau, nesiginčysiu panašumų yra. Lygiai taip pat galime mėnulio kūrėjus apkaltinti kopijavimu nuo senuko Klarko, nuo begalės konspiracinių teorijų kūrėjų, o svarbiausia - nuo smailų kūrėjų.:]
Pagrindinis mano kūrinio ir "Moon" panašumas - neaiški kompiuterinio bendražygio motyvacija. Vis dėl to žiūrint filmą manęs nepersekiojo mintis, kad jo autoriai viską nukopijavo nuo manęs.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-16 21:52
Flax
Valkai, na ir kas? Ar tau trūksta pavyzdžių, kuomet viena ir ta pati mintis gimsta daugelio žmonių makaulėse nepriklausomai vienam nuo kito? Jei netingėčiau, galėčiau visą krūvą išvardinti. Atsargiau su "irgi".
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-16 02:16
Valkas
Tiesiog filme irgi rodomas vienas žmogus, pasimetęs kažkur kosmoso (?) tyruose, irgi pamažėl važiuojantis nuo proto, irgi vis prisimenantis žmoną, irgi turintis, galima sakyti, keistų bendrakeleivių ir irgi susiduriantis su problemomis bendraujant su borto kompiuteriu (irgi sukurtu pagal kompiuterių dievo, Klarko "HAL", atvaizdą). Prie viso to jam dar ir irgi klaikiai meluojama. Ar ne per daug tų "irgi"? =]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-15 23:58
St Sebastianas
Na, gerai, eisiu to filmo pažiūrėti ir aš.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-15 23:55
Valkas
Šiandien pažiūrėjau D. Džonso "Moon". Ar tik man pasirodė, ar kažkas iš tiesų yra bendro tarp to filmo ir šio kūrinėlio?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-15 20:36
Damastas
Kadangi konkursas, ir reikia "ant smugio", tai sunku vertinti objektyviai.
Beveik viskas, iskaitant itaiga, paaukota intrigai. Logika taip pat siek tiek slubuoja, bet siap, po 6-iu alaus, man visai pusetinai suejo. Galbut rytoj turesiu kita nuomone, taciau del to nukentes tik varzovas :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-13 11:59
Exuss
Pradžia visai užkabino, vidurys žadėjo intrigą, bet pabaigoje nebuvo "BUM!". Patiko sklandus, nuoseklus pasakojimas, tik pabaiga viską sugadino.

Neaišku man, kodėl jis vėl gulėsi užmigti? Kokia visų tų kamerų esmė? Ar jis paskutinis žmogus Žemėje ar ne? Ar jis vėl atgulė miegoti, kad kitą kartą galėtų pabusti su likusiais dar gyvais žmonėmis? Jei yra tų likusių, tai kodėl jų visų nepažadino, jeigu kameros genda? Jeigu nėra tu likusių, tai kodėl Nojus leido vėl užsišaldyti veikėjui? Šaldymasis vardan ko? Ko laukiant? Kaip baigėsi karas?

Kadangi neatsakyti šitie klausimai, man neaiškus pagrindinio veikėjo pasirinkimas ir Nojaus sprendimai. Tarkim Nojus tiesiog vykdo "miegamojo" priežiūra ir nieką daugiau nesigilina, bet negi tik dėl žmonos veikėjas taip pasielgė?

3/5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-12 11:09
Varinė Lapė
Prisipažinsiu - kūrinį perskaičiau, o ką ten brangieji kolegos pripaistė praleidau. Tiek to, Šventasis gal nepyks jei kažką pakartosiu.

Nepatiko man. Nuo pradžios iki robotuko išpažinties. Kažkokia makalynė prisiminimų, kuriems bergždžiai sąsajų ieškojau. Link išpažinties jau lyg ir nuspėt buvo galima, kas bus. Vietomis kažkodėl maniau, kad bus du persipynę siužetai...

Kita vertus, pabaigoje patiko mielas herojaus kerštas. Šito nesitikėjau. Galvojau pradės viską daužyt (kaip Holivude būna), rėkt ir... O čia tokią logišką išeitį sumąstė - programytę. Che che.
Tai dabar laukt kitos dalies ar ne? :)
Na, dar vienas pliusas - sentimentų nebuvimas. Čia jau daugiau nekomentuosiu, bet mano atžvilgiu tai yra gerai.

Viduriukas su pliusiuku :)

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-11 13:19
Andrew Thomas
Na sveikinu abudu dvikovininkus su tikrai pavykusia pirmaja dvikova.Lauksim sekanciu kovu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-11 10:50
Valkas
O dabar visi marš į diskusijas, reikia aplaistyti kovą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-11 06:30
omnia_mea
Po dvikovos norisi išsikalbėti, bet valdysiuosi.

Pirmiausiai apie temas. Turėjau rinktis, kurią iš trijų skirsiu oponentui. Daug nesvarsčiau, parinkau tą, kurią, mano nuomone, St. Sebastianas parašytų geriausiai. Man pačiam visos trys atrodė neblogos. Atvirai tariant, temos pavadinimas tėra temos pavadinimas. Vargu ar įmanoma sugalvoti tokį, kurio nebūtų įmanoma apžaisti...

Žanras buvo man tikra dovana. Lyriškumą turiu įgimtą, o kiberpankas privertė kiek pasidomėti. Pats netyčia pavasarį buvau rašęs fragmentėlį stympanko, vis norėjosi nulinkti į XIX a., valdžiausi.

Manau, kviečiantysis dvikovon turi pasirinkti, ar žanrą diktuos kviečiamasis (kartu su temomis) ar sekundantas. Asmeniškai sutinku kautis ir be sekundantų.

Apie kūrinius. Dvikovos stresas išspaudė iš manęs visai neblogą tekstą. Parašiau dviem prisėdimais (neskaitant vaikštinėjimų mąstant). Pirmą kartą - iki pirmų žvaigždučių per kokias dvi valandas; antrą kartą viską kas liko – per keturias. Paskui turėjau laiko, beveik nieko netaisiau tik įterpiau kelias vyšnias skaitytojo pasigardžiavimui.

Dvikovoms yra absoliučiai būtinas savaitgalis...

Sebastiano tekstas man patiko, tačiau jam trūko polekio, vidinės varomosios idėjos. Apskritai paėmus, rašykų žanras yra velniškai sunkus. Į dešimtį tūkstančių sugrūsti visą kompoziciją sugebėtų ne kiekvienas popierinis rašytojas; o keturgubai ilgesnio teksto beveik niekas čia neskaitytų.

Todėl per šį pusmetį susikūriau sau artimo plano stiliuką, kuomet rodydamas labai konkrečius objektus ir personažų mintis atskleidi milžiniškus pasaulius. Ši St. Sebastiano kūrinys turi šaunios artimo plano technikos, bet kamera šiek tiek per daug virpa, neleidžia suvokti viso fantastinio pasaulio vaizdo.

Nebūčiau nieko prieš, jei būčiau laikomas dvokovos nugalėtoju, kad ir nežymia persvara.

Dabar dėl riterystės instituto. Pagal mano pradinę idėją ABU dvikovos dalyviai tampa riteriais. Siūlyčiau mano dienoraštyje suformuoti fantastikos riterių kodeksą, pradžią jau padarėme.

Luomo registrą apsiėmė tvarkyti šios dvikovos sekundantas Valkas. Prašyčiau Knygon įrašyti pirmąją dvikovą ir ABU joje gimusius riterius.

Pagal kodeksą, galima kautis ir nesiekiant riterystės. Jei kas nors norėtų būti mano iškviestas, parašykite, mielai vėl suremčiau plunksnas.

Dvikovos tikrai joja (skrenda hipererdve, teleportuoja). Pamėginkite!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-11 02:06
Valkas
Neapsisiprendžiau, kurį dvikovos tvarių komentuot pirmą, todėl lygybės dėlei padarysiu taip: tas pats komentaras abiem. Tiks?

Abu kūriniai pakankamai atitiko temą, nors St Sebastianas ir sumąstė truputėlį paspoilinti, keisdamas pavadinimą. Praktiškai tai jam nepadėjo, manau, kad apie "T minus" galima buvo parašyti daugiau, nei buvo išpešta iš "Pabudimo". Čia vertėtų pažymėti, kad ir "Tikro vampyro istorija" ne visiškai atitiko antraštę - bent jau radęs šį kūrinį kur nors atskirai ir nežinodamas konteksto, dėl to kiek pyktelčiau (ir pasiūlyčiau pavadinti, pavyzdžiui, "Kolekcionieriumi", iš bėdos - "Paskutinio kolekcionieriaus istorija"). Su lyriniu kiberpanku situacija panaši, nors ir nelabai proporcinga. Omnia Mea tvarinėlis - tipiškas pusiau oldskūlinis cbp plius postapokaliptinio hard SF a la Reeve elementai, o štai Sebastiano žanrą sunkoka būtų apibūdinti. Pagal koncepciją labiausiai tiktų aštunto dešimtmečio pabaigos sovietinė socialinė fantastika, nors siužetas tam ir prieštarauja. Bet kokiu atveju, kiberpanko - mažiau nei 30%, nors kvaila būtų sakyti, kad visai nėra. Terminą "lyriškas" vėl galima būtų labiau pripašyti Omnia Mea kūriniui, ir tai nenuostabu, žinant šio polinkį neeiliuotai fantastinei poezijai. Užbėgant už akių galima būtų pasakyti, kad būtent "Vampyro istorijos" tema itin tiktų Sebui, šis ją paverstų neblogu humoristiniu apsakymu, gal net su šyzos ir free fantasy lašais; gi Omniai abi temos prastokai tinka (nekalbant jau apie trečiąją, nepasirinktą), taigi bandant išsisukti iš padėties jam buvo būtinas nedidelis stebuklas. Sebastianas, nelinkęs į lyriškumą, šio pernelyg ir nemaišė, apsiribojo keletu elementų ("atsiminimai", antras kūrinio trečdalis - gan gera lyrika, kitur gi jos visai mažai).

Dabar apie pačius kūrinius. Abu - tyro oro gurkšniai rašyko fantastikoje, gan geros, naujos ir nematytos idėjos. Imant apibendrintai, St Sebastiano koncepcija man labiau patiko, buvo kažkokia šviežesnė ir potencialiai geresnė, tačiau koją pakišo išpildymas. Omnia paėmė pakankamai populiarią pasaulio koncepciją ir nušvietė ją nauja spalva, įskiepydamas nuvalkiotą, bet šiame kontekste naują "paskutinio/išskirtinio" žmogaus idėją (nežinau kodėl, bet kažkuo priminė Šeklio "Mnemoną"). Kalbant apie rašymą, čia šiek tiek geriau atrodo "Istorija", ji patrauklesnė akiai, labiau įtraukia, gal net lengviau skaitosi. Įdomesnį siužetą visgi turi "Prabudimas", yra jame ir klasiška užuomazga, ir nebloga kulminacija, ir pakankamai efektingas finalas (nors pastarasis galėjo būt ir geresnis), taigi jei lygint kūrinius su vandens paviršiumi (kas taip juos lygino? Kažkas iš antikos filosofų. Neprisimenu.), "Istorija" - rami upė su pakankamai aukštu kriokliu gale, o "Prabudimas" - audringas jūros paviršius, gili duobė pradžioje, paskui keletas aukštų bangų, dar kelios duobės, po kurių - patoso cunamis ir vėl nedidelis pabangavimas. Amerikos fantastikos klasikams bei jų pasekėjams labiau patiktų pirmasis variantas su tolygiu siužetu bei efektinga pabaiga, o mums, europiečiams, kažkodėl priimtinesnė audringa jūra.

Ką dar galima būtų pasakyti? Veikėjai ir ten ir ten pakankamai išdirbti, ne beprotiškai gilūs, bet ir ne lėkšti. Apie originalumą ir siužetą jau šnekėjau. Na ką gi, tada lai prabyla skaičiai:

Vertinama rašykiškai penkiabalėje sistemoje. Vertinimo kriterijai - 1)Lyriškumas 2)Kiberpankas 3)Temos pavadinimo atitikimas 4)Pirmos temos pusės atitikimas 5)Antros temos pusės atitikimas 6)Intriga 7)Stilius 8)Originalumas 9)Veikėjai/dialogai 10)Išbaigtumas
(Neklauskit, iš kur ištraukiau tokius vertinimo kriterijus)

"Prabudimas" 1)3 2)2 3)1 4)4 5)4 6)4 7)4 8)5 9)4 10)3
"Istorija" 1)4 2)5 3)3 4)5 5)3 6)3 7)4 8)4 9)4 10)4


Na štai, skaičiukai pakalbėjo, bet kadangi juos pagimdė subjektyvus mano požiūris, rimtai į tai galima nežiūrėti. "Tikro vampyro istoriją" aš vertinu peketu ir paploju Omniai per petį - tai gan nemenkas įnašas į jo kūrybos istoriją; Sebastianui kol kas teks tenkintis ketvertu, nors imant kokrečiai, jo kūrinėlis mano nuomone vertas kažkur 3,5. Nepaisant įvertinimų ir kažkokių ten skaičių galėčiau pasakyti, kad labai didelio skirtumo tarp abejų kūrinių nėra, jie maždaug viename lygyje, nors vienas vis gi laipteliu aukščiau.

Štai taip ir praėjo pirmoji rašyko fantastų dvikova. Dabar tereikia sulaukti draugiško rankų paspaudimo, ir galima bus spręsti, kas tampa pirmuoju pretendentu į riterio ordiną.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą