Skaudėjo viską. Būtent taip paprasčiausiai galiu apibūdinti savo savijautą. Galėjau pasidžiaugti, kad bent burna neišdžiuvusi kaip po išgertuvių... Bet šiaip, kur aš? Tikrai buvau atsimerkęs, tačiau nieko nemačiau. Pabandžiau pajudėti, tačiau suvokiau, jog mane kažkas laiko. Mintis apie tai, kad galiu būti aklas ir kažkur prirakintas manęs visiškai nežavėjo. Prieš atlekiant panikos bangai išgirdau kažką švilptelint ir priešais nosį atsirado šviesos brūkšnys. Akimirksniu akis užliejo ašaros – tikriausiai tamsoje teko išbūti ilgai.
- Užsimerkite, - nuskambėjo balsas, - dabar jums kurį laiką teks adaptuotis.
Pajutau bakstelėjimą į ranką ir, dar nespėjus net prasižioti, vėl užslinko tamsa.
***
Giedrame danguje ryškiai spindi žvaigždės. Kelią priešais mane pakaitomis nušviečia mėlynos ir raudonos šviesos. Suprantu, kad automobilyje įrengti užmaskuoti švyturėliai.
***
Lėtai atsimerkiau. Patalpa skendėjo prieblandoje, todėl šį kartą neteko apsiverkti. Apsidairiau. Gulėjau ant viduryje kambario stovinčios lovos, o gal operacinio stalo. Labiau tikėtina, kad teisingas antrasis variantas – šalia sienų stovėjo įvairūs prietaisai, tarp kurių atpažinau ir kardiografą. Tyliai zvimbtelėjusios prasivėrė durys ir pro jas įriedėjo mechanizmas, primenantis dantisto kėdę ant ratų.
- Kaip jaučiatės? – nežinia iš kur nuskambėjo balsas.
- Normaliai... Bent taip manau.
- Pabandykite atsisėsti.
Lėtai atsisėdau. Galva šiek tiek svaigo, jaučiau šiokį tokį silpnumą, tačiau daugiau nieko blogo nepajutau. Netgi atėjo noras pasimankštinti.
- Ar gerai jaučiatės? – vėl nuskambėjo balsas.
- Gerai, - atsakiau, - o kur aš?
Atsakymo teko palaukti kelias akimirkas.
- Jūs neprisimenate?
Susimąsčiau. Na, kur aš galėčiau būti? Hmmm... Na, gerai, kur aš buvau prieš tai? Štai tą akimirką aš suvokiau, kad neprisimenu nieko. Nei kur esu dabar, nei kaip čia atsiradau. Neprisiminiau net to, kas esu.
- Nesijaudinkite, - išgirdau balsą, - viskas gerai...
Širdis daužėsi kaip pašėlusi. Vardas, prisiminti bent vardą! Pajutau dilgtelėjimą, ir užslinko tamsa.
***
Majoras man ištiesia pistoletą, sakydamas, kad dabar negali žinoti, kas pravers. Padėkoju ir prisisegu dėklą prie diržo. Viršininkas nusišypso ir taria, kad esu bene vienintelis civilis, su kuriuo jam patiko dirbti.
***
Šaukštu pamaišiau košę lėkštėje. Apetito ji visiškai nekėlė, tačiau žinojau, kad teks suvalgyti. Nojus man jau paaiškino, kad tame marmale yra visos reikalingos medžiagos, vitaminai ir kitas panašus šlamštas. Nors buvau biologas, turėjau sau pripažinti, kad dabar nelabai sugebėčiau pasakyti, ko reikia organizmui.
Niekaip negalėjau priprasti, kad Nojus, centrinis erdvėlaivio kompiuteris, gali kreiptis į mane kada tik panorėjęs.
- Ramūnai, valgykite, kol neatšalo. Kai kurios medžiagos geriau įsisavinamos, kai maistas į organizmą patenka šiltas.
- Žinau, - burbtelėjau galvodamas, kad niekaip nesugebėčiau pasakyti, apie kokias medžiagas kalbėjo kompiuteris.
***
Paimu man ištiestą kortelę ir klausausi majoro paaiškinimų, kaip nuvažiuoti iki reikiamos vietos. Dešimt kilometrų už Elektrėnų. GPS žemėlapiuose keliuko nėra, tačiau jį pastebėti lengva. Net naktį.
***
Pirštais braukiau per knygų nugarėles. Savo kajutėje jaučiausi nejaukiai. Viskas atrodė savo vietose, tačiau man buvo svetima. Galbūt dėl amnezijos?
- Nojau, - tariau, - o kodėl aš laive vienas?
- Ruošiantis skrydžiui buvo nuspręsta, kad per daug pavojinga vienu laivu siųsti visą ekspediciją. Todėl buvo sukurti atskiri moduliai. Pavyzdžiui, jūsų modulis biomedicininis. Kadangi jūs atsakingas už laboratoriją, keliaujate būtent šiuo laivu.
- O kam kitos kajutės?
- Laivams susijungus į orbitinę stotį, čia apsigyvens ligoninės ir laboratorijos personalas.
***
Automobilis lekia tamsiomis gatvėmis. Pasisuku į žmoną. Nusišypsau jai ir sakau, kad viskas bus gerai. Jos lūpų kampučiai vos vos kilsteli, tačiau akyse matau ašaras.
***
Gulėjau lovoje žiūrėdamas į lubas. Pripažinsiu, džiaugdavausi, kai prabudęs neprisimindavau, ką sapnavau. Jei neužmiršdavau, rytais nežinodavau, kur dėtis. Sapnai buvo tikroviški, juose niekada neapleisdavo niūri nuojauta.
- Nojau, - šūktelėjau, - ar aš buvau vedęs?
- Ne.
Nykščiu perbraukęs bevardį pirštą suvokiau, kad esu įpratęs ten jausti žiedą.
***
Giedrame nakties danguje tarp spindinčių žvaigždžių matau judančius brūkšnelius. Kai kurie juda lygiagrečiai, kai kurie chaotiškai. Koja stipriau nuspaudžia akseleratoriaus pedalą.
***
Vaikščiodamas laisvalaikio salėje, tai buvo savotiškas kino ir bibliotekos mišinys, galvojau apie savo sapnus. Ar jie mano, ar paprasčiausiai kažkada matyto filmo epizodai? Gal skaitytos knygos? Juk, kai neprisimeni nieko, bet kas gali atrodyti kaip tavo gyvenimo trupinėlis.
- Nojau, - tariau žvelgdamas į filmų sąrašą, - ar laive aš tikrai vienas?
- Ne, su jumis keliauja dar keturi įgulos nariai.
- Kodėl pažadinai tik mane?
- Jūsų žinios būtų pravertusios, sprendžiant vieną problemą, tačiau dėl jūsų amnezijos teko sprendimą priimti pačiam. Kiti įgulos nariai nėra kompetentingi duotoje situacijoje.
- Ar galėčiau juos pamatyti?
- Kapsulės yra patalpoje su inertinėmis dujomis ir pasiekiamos tik tuomet, kai asmuo yra žadinamas ar migdomas.
- Kodėl neužmigdai manęs?
- Noriu atlikti kai kuriuos tyrimus, kurie padėtų nustatyti amnezijos priežastis.
***
Spausdamas žmonos ranką stoviu apleistoje betono aikštelėje. Aplinkui apgriuvę, pastatai. Šalia stovi dar viena porelė, pagal išvaizdą spėju, kad abiem apie dvidešimt. Dairausi aplink. Jaučiu, kad mane įdėmiai stebi trys poros akių. Girdžiu savo balsą, tariantį „Defkon vienas“.
***
Moksliniame centre kompiuteriai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, laisvalaikio salėje esančių. Pasak Nojaus, pagrindinis skirtumas buvo prieinami duomenys. Laisvalaikio salėje esančių kompiuterių paskirtis – teikti pramoginio pobūdžio informaciją. Moksliniame centre tikėjausi aptikti informacijos apie amnezijos gydymą. Pastaruoju metu man viskas atrodė pakankamai nerealiai. Tiek tikrovė, tiek ir sapnai.
Atsisėdau prie kompiuterio ir spustelėjęs jo šone nepastebimą mygtuką, paėmiau išlindusias apyrankes. Užsidėjęs jas ant riešų sustingau.
- Nojau, tu man meluoji.
Atsakymo teko palaukti kelias sekundes:
- Čia klausimas ar teiginys?
- Manau, - tariau žvelgdamas į savo rankas, - vis dėl to teiginys.
Įsivyravo tyla. Aš žinojau, kad žiedai ant mano rankų vadinami neuromanipuliatoriais, tačiau profesiniu žargonu – neuroklava. Nors neprisiminiau kaip, tačiau puikiai žinojau, kad prireikus per kelias akimirkas galėčiau ką noriu padaryti su bet kuriuo kompiuteriu. Netgi išjungti Nojų.
- Aš nesu biologas.
- Taip.
- Mes nesame kosminiame laive.
- Taip.
- Aš vedęs?
- Ne.
- Bet aš prisimenu savo žmoną.
- Ji mirė prieš penkiolika metų.
Kelias akimirkas patylėjau. Nors paskutiniai Nojaus žodžiai turėjo sukelti man skausmą, tačiau tą akimirką nieko nejaučiau. Supratau, jog skausmas ateis tuomet, kai viską prisiminsiu. Dabar man svarbiau buvo sužinoti teisybę.
- Gal jau nebeverta žaisti . Tiesiog pasakyk, kaip viskas buvo iš tiesų.
- Jūs buvote Lietuvos kariuomenės kompiuterinių tinklų administratoriumi.
Iš atminties gelmių ėmė kilti vaizdai. Bendradarbiai, draugai.
- Prasidėjus Jungtinių Amerikos valstijų karui su Indopakistanu, jūs atvykote čia.
Prisiminiau majoro prašymą įsilaužti į vieno amerikiečio karininko kompiuterį, kad sužinotume kas vyksta. Priminiau, kaip jis man atidavė savo leidimą į bunkerį, pistoletą, automobilio raktelius ir dokumentą, kuriame nurodyta, kad vykdau slaptą užduotį. Prisiminiau beprotišką kelionę iki Kauno, o po to – link Elektrėnų.
- Nors turėjote leidimą trims žmonėms, kartu su savimi atsivedėte žmoną ir du jaunuolius.
Du studentai, išvykę papramogauti į gamtą, pasimaišė ant keliuko, vedančio link bunkerio, ir aš jų vos nepartrenkiau.
- Jums pavyko įtikinti tyrimų centro viršininką, kad jis priimtų vieną papildomą žmogų.
Vidutinio ūgio apvalaus veido vyras, nešiojantis kvailai atrodančius akinius kvadratiniais stiklais. Pistoleto vamzdis, nukreiptas į tarpą tarp stiklų, ir buvo vienas rimčiausių argumentų, padėjusių įtikinti centro viršininką.
- Pagal programą jūs buvote paguldyti į specialias kameras, skirtas ilgalaikiam gyvybinių funkcijų sumažinimui.
Prisimenu paskutinį žmonos bučinį ir užsiveriančias jos kameros duris. Prisiminiau, kaip pats guluosi į aparatą, kurį pavadinau moksliniu karstu.
- Praėjus penkiems metams sutriko pirmosios kameros veikla. Joje buvo vienas iš programos finansinių rėmėjų, todėl ateities kartoms šis praradimas itin didelės reikšmės neturėjo. Tiriant gedimo priežastis nustojo veikti dar viena kamera. Supratau, kad situacija darosi pavojinga, ir nusprendžiau pažadinti tyrimų centro vadovą. Deja, sutrikus kelioms sistemoms, to nepavyko atlikti. Tuomet pradėjau tikrinti visų kamerų sistemas. Paaiškėjo, kad visose yra didesnių ar mažesnių defektų. Nespėjus pašalinti trūkumų, nustojo veikti dar dvidešimt penkios kameros. Prieš penkiolika metų nustojo veikti ir jūsų žmonos kamera. Ji buvo viena pirmųjų.
- O kodėl pažadinai mane?
- Neturėjau pasirinkimo – jūsų kameroje atsirado pavojingų sutrikimų. Vienintelė galimybė jus išgelbėti – pažadinti.
- Kam tos nesąmonės su kosminiu laivu?
- Remdamasis žiniomis apie psichologiją nusprendžiau, kad jums gali būti labai sunku susitaikyti su žinia, apie žmonos mirtį. Apsvarstęs įvairias galimybes, nutariau pažadinęs jums atmintį blokuoti medikamentais, įtikinti, kad esate kosminiame laive, kol jūsų kamera remontuojama. Užmigdęs būčiau suleidę atminties blokatorių neutralizuojančius medikamentus. Kai būtumėte prabudęs su kitais žmonėmis, jums būtų lengviau išgyventi netektį.
- Kas galėtų patikėti, - tyliai nusijuokiau, - meluojantis kompiuteris...
***
Gulėdamas kameroje stebėjau kaip pirmyn atgal šmirinėja du medicininiai robotai. Jie prijungė prie manęs devynias galybes įvairių daviklių, suleido kažkokių vaistų ruošdami ilgajam miegui. Užsidarant kameros durims išgirdau Nojaus balsą:
- Saldžių sapnų!
- Viso gero, Nojau!
Jis net neįtaria, kad po trijų mėnesių pasileis programėlė, kuri šią kamerą išjungs. Neturėjau jokios priežasties laukti ateities. Tikriausiai Nojus buvo teisus kurdamas pasaką apie erdvėlaivį. Jeigu būčiau prabudęs ne vienas, galbūt mano pasirinkimas būtų kitoks.
Sekundantas Valkas parinko lyrinį kiberpanką. Aš tam kiberpankui sugalvojau šias temas:
Tema: “Tikro vampyro istorija“ - pasakojimas pirmojo asmens perspektyva, temos pavadinimas interpretuojamas laisvai, tačiau tai turi išlikti pagrindine kūrinio idėja.
Tema: “Kodas Veronika“ - pagrindinis personažas turi nusižudyti (jo veiksmai, jam žinant apie pasekmes, turi sukelti jo mirtį), veiksmas turi vykti Lietuvoje, kaimo vietovėje.
Tema: “T minus“ - veiksmas turi vykti Lietuvos teritorijoje, veiksmo laikas - tam tikras laikotarpis iki (per, po) mums žinomo pasaulio sunaikinimo.
Omnia_mea man parinko temą „T minus“, aš jam - „Tikro vampyro istorija“.
Dvikovos pabaiga - 2010 sausio 10d vidurnaktis.