Žiemiška sumaištis

Esu ne elgeta,
ne svečias,
įžūlios, rudos
mano akys plečiasi.
Ant kalno aukšto ir stataus,
glamonėja pirštai, įkypi lietaus.

Patikėjęs meilės,
vasaros karščiu,
likau žiemot,
be šilumos, be saulės.
Per žiemą samsčiau
vasarų auksą saujom,
buvau - kupinas, pilnas,
paslapčių, vilčių.
Netruks, praeis -
įkyri, šalta žiema,
merkiasi, mano akys rudos,
po sniegu
dirvonuoja grioviai,
tėvų dirvos.
Rengiasi moterys,
lyg prieš Vėlines,
juodais rūbais,
į mane nutolstantį,
lyg  jaunos stirnos grįžčioja.

Sumaišiau
visus metų laikus,
viduržiemy,
mano katės, atsivedė vaikus.
Mano moterys,
nuogos, lyg prieš Vėlines,
grėbsto, degina -
prisiminimų lapus...

O po bulviakasio -
staiga vidurvasaris,
staiga pavasaris,
krinta ne lietaus lašai,
o aukso ašaros.
O mes, kaip vaikai,
kaip pernai žiemą,
rodos kopiam
į gintaro pilį,
ir rodos, apsistojam,
kur mūsų
niekas nemato, negirdi,
ir ten, ilgai gyvensim,
kur ne visi tyli.
Nors smarkiai sninga, pūsto,
ilgai glūdėsim aplipę šerkšnu,
sidabru -
lyg aukso,
lyg išminties dulkėm.