Ji

Ji – gražiausias žmogus, jūros dugne lietęs siūbuojančią gyvybę. Ir kai sakau žmogus, turiu omeny būtent ją, ji gražiausia savyje. Vanduo leidžia jai būti veik nesvariai, veik nesuteptai. Kiekvienam noris braukti ranka jos rankomis, o nosimi bakstelti kaklą. Visa kita tėra sausi žodžiai – ta jos pusė, kuri negraži. Glumina, tačiau taip yra, kad ji yra žmogus tarp žmonių su žmonėm savyje. Ir visgi – būtent ji.
    Na ir kas čia tokio, kad rudenio lapai krito, kai ji gulėjo pritemdytame kambaryje? Jai tai nieko nesakė, jai tai buvo tik dar vienas krintantis faktas. Visi faktai krenta iš svaigstančių aukščių, susikondensavę, tyri. Į šelmiškai pliurziną žemę jie krenta su pagreičiu, tad, pirma, lėtai, o tik po kiek laiko, pakvaišusiai greitai. Šis pakvaišimas – tikra beprotystė, ne žmogiškas nemokėjimas prisitaikyti prie „kultūros“, „visuomenės“ ar „normalumo“, ne. Šis pakvaišimas – žmogaus bendrąja prasme (galima sakyti, „žmogienos“) baisi, neišvengiama dalis.
    Ką besakytume, tai jos pasaulis sukasi, o mūsų pasaulis stovi. Stovi tarpdury ir laukia pakvietimo vidun. Lėkštų, šabloniškų frazių pripildytas žodis - tas pasaulis, kad ir kurį beminėtume. Tik nosies galiuku visas lėkštes priverčiame dužti formuojant spalvingus ir žavingai nesuprantamus miražus. Taigi, verčiame, nes esame palaimingai prakeikti trijų karalių, helenų  ir piešinių ant uolų. Jie sugebėjo taip prakeikti, kad nuolat jaustumėmės kaip rytietiškas vienuolis, sunaikinęs savo kruopščiai išbaigtą kūrinį.
    Mielajai mes nepadėsime, tikriausiai todėl, kad esame lygiai tokie pat mieli, o gal ir todėl, kad esame paršais, o ne parpuolusiais angelais. Juk nežinome mes jos, o ji mūsų – tiek ji, tiek mes nematome, vaizdų, kuriais užpusto mums  akis. Kiekvienam mūsų reiks dar bent dešimt metų, vieną po kitos ledines sienas skaldant. Tik tada pamatysime, kiek dar sienų liko. Žinau, žinau, kartu smagiau, bet tam, kad ji mums padėtų, mažų mažiausiai josios lapai turėtų paliauti kritę.
    Ji mato medį, lašą, ugnį, vėją, o gal tik jaučia ar supranta. Nesvarbu? Svarbu? Tai ji. Ne viskas ji ir viskas, tik dalis visko tūno joje, ji pati ten tūno. Rudeniu pakvipus kalbai, suglausime rankas, apsigalvosime, pabėgsime, o ji liks. Tokį likimą trupins dar ilgai, nubraukytomis rankomis skaptuos ledus ir kurs mazolius. Taip, kurs, o jei nekurs, tai bus kuriama už ją.