Viduržiemis

Šerkšnu aplipę sienos, tvoros,
ir dega saulės, virš tamsių langų.
Nuo šalčio gelbstisi geltonas voras,
tarsi pelė, nuo katino nagų...

Langai, stogai, net pačią saulę akina,
šarmoti, sniegini keliai...
Ant stalo dega, ryškūs saulės spinduliai,
tarsi laiškai ar sakmės.

Pabėga žmonės iš romanų, iš apsakymų,
pabėga jaunos žmonos iš namų.
Kyla juodi dūmai virš senučių kaminų,
širdis griaužia, paminklų - juodi, raudoni akmenys.

Žinau, kad bus žiema ilga ir vėlei,
įgrisiu žiemai, gal ir tau.
Būsiu geras, reiklus, lyg iš senučių vadovėlių,
ilgai - vienoj vietoj sėdžiu, mąstau...
--------------------------------------
Dingo draugai, dingo priešai,
ir tu dingai, nelauktai į mano sapnus atklydusi.
Liepsnoja šipuliais, virtusios slidės -
praskelta, kruvina kakta, lūžęs rankos riešas.