+++

++++++
Tu matei mane? Ar matei? Palinkusią prie stalo, braukiančią neklusnią struogą smulkiais piršteliais? Tu juokeisi, pastebėjęs, kad rankoje laikau kažkieno padovanotą popierinę gėlę. Tu tėškei man bjaurius žodžius galvodamas, kad gali įžeisti mane. Tačiau jie subiro po mano kojomis lyg suskilęs lipdinys...
+++++
Liudininkų buvo. Senukas juodu švarku matė, kaip jauna mergina staipėsi lange, kol pagaliau neišlaikiusi lygsvaros persivertė ir nukrito žemyn iš penkto aukšto. Jos galva dusliai kaukštelėjo į drėgną asfaltą. Lijo, merginos kraujas maišėsi su drumzlinu vandeniu. Plaukai išsiskleidę virto šlapiomis beformėmis sruogomis ir tęžo lyg molis.Senelis pastebėjo, kaip bejėgiškai atrodo plonos baltos rankos, išskleistos į šalis, visai lyg sulaužyti sparnai.
Jis paskambino į policiją. Laukė kol atvyks pareigūnai ir viską sutvarkys.
Taip ir buvo, atvažiavo žaliašvarkiai, nufotografavo įvykio vietą. Auką įgrūdo į baisų maišą, kuris garsiai traškėjo. Merginos rankos, ją keliant, maskatavosi į šalis lyg pagaikščiai.
Jonas buvo apklaustas ir paleistas namo. Senelis Jonas, jautėsi sutrikęs. Jis negalėjo išmesti iš galvos vaizdinių, kuriuos išvydo visai neseniai. Mergina krisdama neišleido nė garso....Jis nežinojo ar dabar gali grįžti  ir ramiai pradėti vakarieniauti. Įsilijo kaip reikiant, danguje ėmė rodytis žaibų tvinksniai. Girdėjosi grėsmingas grumėjimas, lyg pats dievas grąsintų nenaudėliams žmonėms.
Jonas neskubėdamas ėjo senamiesčio gatvele, grįsta akmenimis, senų batų padai slysčiojo nelygiame kelyje. Jis mėšlungiškai sukando dantis, net suskaudo žandikaulius.
Bum, bum, bum – skambėjo duslus trinktelėjimas į grindinį jo ausyse. Kojos pavargo, žingsnis ėmė lėtėti ir jis pagaliau apsidairė. Šia gatve senukas dar niekada nebuvo vaikčiojęs. Siaurutė ir vingiuota - įrėminta aukštų smetoniškų namų medinėmis durimis. Jonas sustojo prieš kažkokias duris, jau pradėjęs pukšėti. Ne jaunystė juk ir pasivaikščiojimai lietuje neduoda daug naudos. Greičiau tai labai žalinga. Kojos sušalo ir peršlapo, jis jautė vandenį tarpupirščiuose, jam žengiant batai kraupiai šliurpsėjo.
Senelis neturėjo pinigų geresniems batams ir naujesniems drabužiams. Juodas švarkas visiškai permirko ir nemalonūs šalti lašeliai riedėjo sena, raukšlėta oda. Rankose Jonas jautė silpnumą, jis vos benulaikė lagaminėlį rankose. Senolis jau gailėjosi, kad negrįžo namo ir dabar nesėdi prie stalo priešais košės dubenėlį ir ant kelių jam neguli purus katinas Murzius. Jis pasijuto senas ir niekam nereikalingas, praradęs viltį gyventi ir nebežinojo ko griebtis. Dukra seniai nebeskambina, greičiausiai jau seniai jį pamiršo ir pamišėliškai graibsto gyvenimo mestas viltis ir galimybes.
Senos durys prieš kurias jis sustojo atsidarė. Už jų stovėjo maža mergytė, raudona taškuota suknele. Smulkus veidelis ir auksinės garbanos, kurias ji vis braukė smulkiais piršteliais. Mėlynos akys skleidė keistą šilumą ir persmelkė Jono senus kaulus lyg raminantis spindulėlis...
-Užeikit vidun, sušilsite, - pakvietė ji švelniu, lyg varpelis tilindžiuojančiu balseliu. Senelis negalėjo atsispirti kvietimui, nors ir buvo šiek tiek gėda, kad toks sumirkęs atrodo lyg valkata ir kelia gailestį šiai nuostabiai pasakų mergaitei.
Jis įėjo vidun ir uždarė paskui save sunkias duris. Koridoriuje pasitiko margas šuo linksmai iššieptais nasrais. Jis puolė glaustytis ir unkšti, lyg Jonas būtų  pažįstamas ir mylimas žmogus. Mergaitė paėmė senelį už sušalusios rankos ir languotu kilimu nuvedė į erdvų kambarį aukštomis lubomis. Kambaryje baldų buvo nedaug – patogi sofa, staliukas – tiek tebuvo dekoracijų. Ant stalo garavo puodelis karštos arbatos. Jonas apsidairė. Prie lango stovėjo nedidelė komoda išpuošta dirbtinių gėlyčių puokštelėmis ir nuotraukomis. Visose nuotraukose buvo senyvas vyriškis dideliais ūsais. Jis kažką priminė Jonui, tačiau regėjimas buvo smarkiai pablogėjęs ir nesirįžo prieiti arčiau.
Mergaitė nuvilko jam švarką ir paprašė nusiauti batus. Čia Jonas visas išraudo ir pasijuto lyg jaunas berniokas ponų namuose. Jis žinojo, kad jo kojinės suplyšusios ir seniai skalbtos. Jis nenorėjo, kad tokiame tvarkingame ir švariame kambaryje pasklistų jo senų kojinių kvapas ir mergaitė išvystų jo apnuogintus nykščius. Tačiau mergaitė tarė:
-Nagi nusiaukite ir kojines taip pat. Aš jums duosiu kitas šiltutes. Pati jas numezgiau iš vilnonių siūlų. Labai stengiausi.
Visiškai pasimetęs Jonas nusiavė batus ir kojines. Jo didžiam džiaugsmui mergaitė batus ir kojines kažin kur išnešė . Netrukus įbėgo nešina mėlynomis šiltutėlėmis kojinėmis. Jis kiek nerangiai jas užsiavė.
-Prisėskite, aš jums padariau arbatos, štai sausainiai, valgykite. Tuojau atnešiu vakarienę, žinau, kad esate alkanas. – čia ji žaviai nusišypsojo lūpų kampučiais ir paėmusi savo šilta rankyte už pirštų pasodino nustebusį senuką ant minkštos sofos. Tada lyg mažas drugelis, šmėstelėjusi savo raudonos suknytės klostėmis išslydo iš kambario.
Jonas apmąstė viską kas jam nutiko.
Jis matė jauną merginą, kuri lyg paukštis sulaužytais sparnais pasitiko savo mirtį kraupiai kaukštelėdama pakaušiu į grindinį. Jis keliavo šlapiomis gatvėmis lyg neturėdamas kur grįžti. Gal taip ir buvo. Nors Murzius greičiausiai laukė jo ant palangės nerimąstingai miaukdamas. Galvojo apie savo dukterį, kuri jo greičiausiai nebepamena, išsiųstus ir deja neatsakytus laiškus. Atsipeikėjęs  pamatė šią stebuklingą mergytę, kuri elgiasi, lyg jį pažinotų ir rūpinasi kaip mažu vaiku, nors pati yra jaunutė ir atrodo, jog jai labiau reikėtų pagalbos ir užuovėjos. Jonas lėtai siurbčiojo liepžiedžių arbatą ir jautė, kaip kraujas pradeda greičiau keliauti gyslomis. Kojos po truputį šilo ir jis pajuto ramybę. Kiek mažai žmogui reikia – užuovėjos, pagalbos, šilumos...

(bus tęsinys)