Mesijas

Aš ėjau mėlyna gatve. Aukšti pastatai vienoje jos pusėje, laukinis  miškas kitoje. Visi kuriuos sutikau judėjo link miesto centro, tik aš vienas lėtai ėjau tolyn nuo jo. Sutiktieji šypsojosi ir žvelgė į priekį.
Aš taip pat šypsojausi. Aš buvau laimingas.
Ėjau gatve devynias dešimtis vienodų metų, kol galiausiai pasiekiau kryžkelę.
Šalia kelio kairėje ganėsi baltas arklys, jo žvilgnis buvo tuščias ir sustinges, jis kėlė man baimę, o  kelias šalia buvo tamsus ir neaiškus.
Šalia kelio dešinėje ganėsi raudonas arklys, jo žvilgnis buvo laukinis, nepažystamas ir daug žadantis, o jo kelias nušviestas šviesios ugnies. Tad juo aš ir patraukiau. Ir ėjau  devynerius monotoniškus metus.
Kelionės metu sutikau daug nepažystamųjų. Jų veidai buvo niūrūs ir dulkėti, kaip ir pats kelias. Paskutiniają devintųjų metų dieną mano gerklėje susikaupė dulkės. Aš atsikosėjau ir nusispjovęs  stebėjau, kaip seilės geriasi į bevaisę žemę. Tada žengiau dar žingsnį ir atsitrenkiau į kalną.

Pirmają valandą žvelgiau į viršų, stebėdamasis kalno didybe. Negalėjau įžvelgti jo viršūnės ar akimis aprėbti jo pločio – ties debesimis kalnas nesiekė nei trečdalio, o iš kairės ar dešinės jį ribojo tik horizontas. Supratau, kad aukštesnio už šį niekur niekuomet nebuvo, tad šalia jo jaučiausi menkas ir tai kėlė baimę.
Norėdamas ją nugalėti nusprenžiau pasiekti viršūnę ir taip kalną užvaldyti.

Antrają valandą aš pradėjau kopti. Raudoni šlaitai buvo statūs ir be galo slidūs, o atbrailos atrodė lyg nuogos kaukolės, jų dantys draskė man rankas, o tuščios akys kaltino išniekinimu.
Greitai nuovargis sukaustė mano protą ir kūną.

Trečiają valandą aš sutikau pakeleivį. Jis sėdėjo ant atbrailos ir laižė druską iš akmenų, nes buvo alkanas. Aš atidaviau jam visą savo vyną bei duoną. O tada  įkalbėjau kopti aukštyn drauge. Jis sutiko, bet alkis bei troškulys užklupo ir mane.
Greitai pradėjau slapčia gailėtis atidavęs visą maistą ir gėrimą, o ne menką jo dalį.

Ketvirtają valandą mes aplenkėme daugelį kitų, kaip ir mes kopiančiųjų į viršų. Jie judėjo lėtai ir tarsi be tikslo, lyg nežinodami, kodėl, ar kur jie lipa. Mes bandėme juos kalbinti, tačiau jie nesiklausė ir sakė, jog tai mes pametėm kelią. Greitai jie liko žemai, o mes vis kilome.
Man buvo liūdna dėl jų lėtumo ir nežinojimo.

Penktają valandą į mane pataikė krintantis akmuo. Jis sulaužė mano kaulus ir maniau, kad kopti aukščiau nebegalėsiu. Tačiau manasis pakeleivis padrąsino mane, padėjo man pagaliau išvysti viršūnę. Jis sutvarstė žaizdas ir persipjovęs gyslas pamaitino savo paties krauju ir aš vėl turėjau jėgų kopti aukštyn.
Godus troškimas pasiekti jau matomą tikslą man pradėjo teikti jėgų su lig kiekvienu įveiktu centimetru.

Šeštają valandą aš supratau, kad draugas mane stabdo. Todėl išsitraukiau peilį ir perrėžiau jam kojas. Kraujas užliejo man veidą, o jis nukrito žemyn, kur jo kūnas virto žole raudonajam arkliui. Ir tik  sutrikes riksmas liko aidėti.
Aš raudojau dėl jo mirties - ašaroms palietus šaltus akmenis jos virto man sparnais, karūna ir kibirkštimi tiesos, kuri apsupo mano kūną.
Tai buvo mano draugo įkapės, jo dovanos man.

Septintają valandą aš pagaliau pasiekiau viršūnę. Stovejau ant didžiulio kalno ir žvelgiau aplinkui. Mačiau, kad kelias prie balojo arklio kojų, driekiasi kita kalno puse – trumpas ir patogus ir tobulai tamsus. Toks pat tamsus, kaip visas dangus virš debesų, ar žvarbūs vėjai nuolat glamonėjantys šlaitus. Viskas, kas išties buvo tikra, tai tik du arkliai, bei tūkstančiai viršūnės siekiančių, benamių sielų.
Šis žinojimas mane išvalė.

Aštuntają valandą aš surinkau daugybę akmenų. Ant kiekvieno išrėžiau po dalelę žinios –  ant vieno „A“, ant kito „B“ ant trečio „S“, ant ketvirto „U“, ant penktojo „R“, ant šeštojo „D“, ant septintojo vėl „A“, o ant aštuntojo vėl „S“, ir tik ant devintojo „VIENINTELĖ TIESA“, o tada vėl iš pradžių, ir vėl, ir vėl, kol turėjau daugiau akmenų, nei galėjau suskaičiuoti.
Tada sušildęs  ir apšvietęs tiesos kibirkštimi paleidau juos kristi žemyn didžiule lavina.


Devintają valandą aš sėdėjau ant kalno, savo soste ir stebėjau, kaip gavę mano žinią eina pas mane ir virsta tiesos akmenims.
Labiau už viską bijojau, kad kas ateis, įsibraus į mano protą ir atims iš manęs mano kančią.