Rašyk
Eilės (77997)
Fantastika (2288)
Esė (1544)
Proza (10893)
Vaikams (2694)
Slam (68)
English (1210)
Po polsku (355)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Aš ėjau mėlyna gatve. Aukšti pastatai vienoje jos pusėje, laukinis  miškas kitoje. Visi kuriuos sutikau judėjo link miesto centro, tik aš vienas lėtai ėjau tolyn nuo jo. Sutiktieji šypsojosi ir žvelgė į priekį.
Aš taip pat šypsojausi. Aš buvau laimingas.
Ėjau gatve devynias dešimtis vienodų metų, kol galiausiai pasiekiau kryžkelę.
Šalia kelio kairėje ganėsi baltas arklys, jo žvilgnis buvo tuščias ir sustinges, jis kėlė man baimę, o  kelias šalia buvo tamsus ir neaiškus.
Šalia kelio dešinėje ganėsi raudonas arklys, jo žvilgnis buvo laukinis, nepažystamas ir daug žadantis, o jo kelias nušviestas šviesios ugnies. Tad juo aš ir patraukiau. Ir ėjau  devynerius monotoniškus metus.
Kelionės metu sutikau daug nepažystamųjų. Jų veidai buvo niūrūs ir dulkėti, kaip ir pats kelias. Paskutiniają devintųjų metų dieną mano gerklėje susikaupė dulkės. Aš atsikosėjau ir nusispjovęs  stebėjau, kaip seilės geriasi į bevaisę žemę. Tada žengiau dar žingsnį ir atsitrenkiau į kalną.

Pirmają valandą žvelgiau į viršų, stebėdamasis kalno didybe. Negalėjau įžvelgti jo viršūnės ar akimis aprėbti jo pločio – ties debesimis kalnas nesiekė nei trečdalio, o iš kairės ar dešinės jį ribojo tik horizontas. Supratau, kad aukštesnio už šį niekur niekuomet nebuvo, tad šalia jo jaučiausi menkas ir tai kėlė baimę.
Norėdamas ją nugalėti nusprenžiau pasiekti viršūnę ir taip kalną užvaldyti.

Antrają valandą aš pradėjau kopti. Raudoni šlaitai buvo statūs ir be galo slidūs, o atbrailos atrodė lyg nuogos kaukolės, jų dantys draskė man rankas, o tuščios akys kaltino išniekinimu.
Greitai nuovargis sukaustė mano protą ir kūną.

Trečiają valandą aš sutikau pakeleivį. Jis sėdėjo ant atbrailos ir laižė druską iš akmenų, nes buvo alkanas. Aš atidaviau jam visą savo vyną bei duoną. O tada  įkalbėjau kopti aukštyn drauge. Jis sutiko, bet alkis bei troškulys užklupo ir mane.
Greitai pradėjau slapčia gailėtis atidavęs visą maistą ir gėrimą, o ne menką jo dalį.

Ketvirtają valandą mes aplenkėme daugelį kitų, kaip ir mes kopiančiųjų į viršų. Jie judėjo lėtai ir tarsi be tikslo, lyg nežinodami, kodėl, ar kur jie lipa. Mes bandėme juos kalbinti, tačiau jie nesiklausė ir sakė, jog tai mes pametėm kelią. Greitai jie liko žemai, o mes vis kilome.
Man buvo liūdna dėl jų lėtumo ir nežinojimo.

Penktają valandą į mane pataikė krintantis akmuo. Jis sulaužė mano kaulus ir maniau, kad kopti aukščiau nebegalėsiu. Tačiau manasis pakeleivis padrąsino mane, padėjo man pagaliau išvysti viršūnę. Jis sutvarstė žaizdas ir persipjovęs gyslas pamaitino savo paties krauju ir aš vėl turėjau jėgų kopti aukštyn.
Godus troškimas pasiekti jau matomą tikslą man pradėjo teikti jėgų su lig kiekvienu įveiktu centimetru.

Šeštają valandą aš supratau, kad draugas mane stabdo. Todėl išsitraukiau peilį ir perrėžiau jam kojas. Kraujas užliejo man veidą, o jis nukrito žemyn, kur jo kūnas virto žole raudonajam arkliui. Ir tik  sutrikes riksmas liko aidėti.
Aš raudojau dėl jo mirties - ašaroms palietus šaltus akmenis jos virto man sparnais, karūna ir kibirkštimi tiesos, kuri apsupo mano kūną.
Tai buvo mano draugo įkapės, jo dovanos man.

Septintają valandą aš pagaliau pasiekiau viršūnę. Stovejau ant didžiulio kalno ir žvelgiau aplinkui. Mačiau, kad kelias prie balojo arklio kojų, driekiasi kita kalno puse – trumpas ir patogus ir tobulai tamsus. Toks pat tamsus, kaip visas dangus virš debesų, ar žvarbūs vėjai nuolat glamonėjantys šlaitus. Viskas, kas išties buvo tikra, tai tik du arkliai, bei tūkstančiai viršūnės siekiančių, benamių sielų.
Šis žinojimas mane išvalė.

Aštuntają valandą aš surinkau daugybę akmenų. Ant kiekvieno išrėžiau po dalelę žinios –  ant vieno „A“, ant kito „B“ ant trečio „S“, ant ketvirto „U“, ant penktojo „R“, ant šeštojo „D“, ant septintojo vėl „A“, o ant aštuntojo vėl „S“, ir tik ant devintojo „VIENINTELĖ TIESA“, o tada vėl iš pradžių, ir vėl, ir vėl, kol turėjau daugiau akmenų, nei galėjau suskaičiuoti.
Tada sušildęs  ir apšvietęs tiesos kibirkštimi paleidau juos kristi žemyn didžiule lavina.


Devintają valandą aš sėdėjau ant kalno, savo soste ir stebėjau, kaip gavę mano žinią eina pas mane ir virsta tiesos akmenims.
Labiau už viską bijojau, kad kas ateis, įsibraus į mano protą ir atims iš manęs mano kančią.

2010-01-09 01:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 21:08
Jugo_Džiova
Kaip tai iskur zinau? Veikejas zino nes i ta kalna uzlipo.
O Pasakotojas zino viska... Tai kur cia ta klaida?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-04 16:23
Avoir
O ką tau žadėjo tas arklio žvilgsnis? Tikiuosi, ne geismą? ;D
Iš kur žinai, kad kalnas dar du trečdalius tęsiasi, po atsimušimo į debesis? Logikos klaida.
Manau, geras patarimas: visų pirma reikia mokytis pasakoti istoriją, ieškoti jos pateikčių, o tik paskui stengtis jąą praturtinti mintimis. Tu pradedi iš antro galo, todėl pati istorija yra šabloniška ir nyki, o joje - keletas gražių minčių.
Į priekį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-11 14:17
Marquise
Gramatinės klaidos (nepažystamas, nepažystamųjų, viršūnės siekiančių ir tt), tokie tipiniai palyginimai, kurie nuo dažno naudojimo pradeda "temti" į primityvizmą, pvz. "šlaitai buvo statūs ir be galo slidūs, o atbrailos atrodė lyg nuogos kaukolės". Beja šioje vietoje dar reikia paminėti, kad palyginimas su kaukoliėmis ne tik kad "nešviežias", tačiau ir prasilenkia su logika, kadangi atbrailas lyginti su kaukole yra tolygu kaip spyglį su rutuliu (na manau mintis aiški).
Taip pat visiškai "nelimpa" paskutinis sakinys, kadangi ta kančia išnyra kaip kokia naujiena. Ankščiau jos kaip ir nebuvo, tačiau pabaigai įspraudžiama, lyg norint nenatūraliai "pariebinti" ir suteikti daugiau prasmės. Visiškai gera būtų pabaiga, jei pasibaigtų priešpaskutiniu sakiniu.
Man lyg norėtųsi daugiau minties grynumo, nes dabar ji kažkaip slysta tarp pirštų pasimetusi su nelabai reikšmingais efektais.
O smagiausia tai, kad nepaisant visko, ką čia surašiau, man kūrinys tikrai patiko. Patiko suskaidytas laikas, tikslumas, glaustumas, mintis.
Ir tikrai jo vieta prozije.
Spaudžiu ranką autoriui, darbas nėra idealus, tačiau malonumo skaitytojui tikrai suteikia ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-10 22:46
Jugo_Džiova
O komentaras "vietomis strigineja" nenurodant kur tos vieto syra labai nedraugiskas :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-10 21:07
Jugo_Džiova
skaitysit*
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-10 21:04
Jugo_Džiova
Jo... gal prozoj sitas ir prasigyventu, bet tada, kai apie sita syzika skaitytumet labiau tradicines prozos kurinyje tai turesiu jus siuntinet i Proza? Jei sutinkat su tuo tai tai OK galit kelti :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-10 05:18
omnia_mea
Taip, Valkai. Kiekvienas tavo teiginys lygus TRUE.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 18:53
Valkas
Ar kuolu įvertinta tik dėl to, kad nepataikyta į reikiamą skyrelį? Jugo, tark žodį, jei nori perkėlimo. Prozoj šis tvarius būtų prasigyvenęs.

Mano nuomone neblogai, tik tarpais striginėja. Fantastikos, žinoma, nulis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 17:22
Andrew Thomas
butu bent ispudingiau pabaiges kurini ...

"uzkopes ant begalinai auksto kalno supratau kokia yra pasaulio beprasmybe,todel iskietes rankas sokau i nezinia.Po pirmos kritimo sekundes pasiekiau ta vieta kur perpjovau savo pakeleiviui kojas,po antros sekundes pasiekiau ta vieta kur mane uzgriuvo krentantis akmuo ir sulauze man kaulus.Treciaja sekunde pasiekiau  ta vieta kur sutikau savo pakeleivi,laizanti druska nuo akmenu.Ketvirtaja sekunde pasaulis lengviau atsikvepe nes vienu šizu tapo maziau!!


na tu supratai esme? :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 15:56
omnia_mea
Ble yra ne ką blogesnis argumentas už elfus ir lazerius :)

Pagarbos žanrui, kolegos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 12:42
Damastas
Ne visus simbolius supratau, taciau man patiko kurinio kryptis. Aisku yra panasumu i "Laimes ziburi" ar kazka, nelabai dabar pamenu, nemazai taisytinu vietu, taciau duociau daugiau negu vieneta.

Labai pritruko blasteriais mojuojanciu elfu :)) juokiuosi zinoma..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 11:41
Jugo_Džiova
Ble, taip ir galvojau, kad gale reikia pridurti ką nors apie elfus ir lazerius :(
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-09 03:21
omnia_mea
Tai poezija, o ne fantastika. Nulis pasaulio, siužeto ir fantastinės idėjos. Neprastas kąsnis poezijos, bet vietomis kiauras:

„Greitai pradėjau slapčia gailėtis atidavęs visą maistą ir gėrimą, o ne menką jo dalį“

„centimetras“

Paskutinis kūrinio sakinys simptomatiškas. Autoriau, niekas tavo kančios neatims. O, kad tu dar susimąstytum ir apie skaitytojo kančią!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą