Salierio siela

Kai nepavyksta koks nors kūrybinis sumanymas, griebiuosi susikurto ritualo: išklausau kokią nors Beethoveno simfoniją ar Bacho fugą, o po to iš lentynos išsitraukiu Salierio kompaktinę plokštelę ir ją visą perklausau. Jūs pasakysite: štai ir vėl apie Salierį nuodytoją bus kalbama… Oi ne, visiškai ne apie tai.

Neįmanoma tobulėti mene, netobulėjant dvasiškai, moraliai. Tokia mano išvada. Ir visai ne dėl to, kad Salieris buvo tariamai blogas žmogus. Tiesiog meno kūrimas, šalia techninių dalykų įvaldymo, yra ir kūrėjo sielos apnuoginimas. Jeigu jauti grubiomis struktūromis, tai būk tu nors pats didžiausias meno technikos virtuozas, tavo menas bus grubus ir tuščias, jam truks to sunkiai nusakomo prieskonio, kuris garsų ar žodžių seką paverčia nuostabiomis garsų ar žodžių vaišėmis. Šlalia meno technikos mokymosi, būtina mokytis subtiliai jausti dalykus. Tik taip galima pasiekti aukštumų pasirinktoje meno srityje.

Mocartas man yra įdomus ne tuo, kad buvo genijus, bet tuo, kad šalia Salierio personos, kuri buvo įsišaknijusi į šio pasaulio reikalų tvarkymą, jis buvo jurodivas. Būtent iš čia plaukia Mocarto muzikos lengvumas, žavintis subtiliais pustoniais ir virstantis nesibaigiančiu ir neišsemiamu muzikos prasmių šaltiniu. Taigi genijus jis buvo ne tik dėl to, kad turėjo puikiausius prigimtinius muzikanto duomenis ir ne tik dėl to, kad jį tėvas nuo mažumės mokė muzikos, bet ir dėl to, kad jis buvo amžinas žaidžiantis vaikas ir jo ego buvo nepalytėtas pasaulietinio statuso dovanojamų aistrų ir pagundų. Per Mocartą pasireiškė švari žaidžianti dievo dvasia, ir net jei jo gyvenimo būdas neleidžia jo vadinti šventuoju, tačiau jo parašytos muzikos dvasia yra šventa. Tai dieviškumas, priėmęs muzikos kūrinių pavidalą, kuriuos užrašė žaidžiantis vaikas.
 
Salieris buvo ne tik prasisukes rūmų kompozitorius ir muzikantas, bet ir didis pedagogas. Jis išugdė Beethoveną ir daugybę kitų muzikantų. Garsioji rusų muzikų mokykla savo šaknimis kyla būtent iš Saliero mokyklos. Negali nesižavėti Salieriu, kilusiu iš nemuzikalios šeimos, prieš tėvų valią pasirinkusį muziko kelią ir savo milžiniškomis pastangomis pasiekusi to, ką pasiekė. Amerikoje apie tokius žmones sakoma: self made man.

Kai taip pagalvoji, tai be pigu beždžionėlei Mocartui nuo mažumės tėvo išlavintomis rankutėmis skambinti sonatas ir rengti į cirką panašius pasirodymus pasaulio galingųjų akivaizdoje, kai visas lavinimasis jam buvo pateiktas lyg ant lėkštutės. Taip žvelgiant, galima suprasti Salierio sielą: kai pats save sukuri ir žinai kiek beprotiškai didelių pastangų kainavo savarankiškas muzikos meno įvaldymas, tai toks žaidžiantis vaikas gali erzinti.

Ir visgi, aš Salierį labai myliu. Jei jo kompaktinė plokštelė negrįžtamai dingtų iš namų lentynos, man tai būtų didelis praradimas. Buvo tokių juodų mano gyvenimo valandų, kai aš su juo net tapatinausi. Tik supraskite mane teisingai. Aš nieko nei ruošiausi, nei ruošiuosi nuodyti. Salierio vaizdinyje aš įžvelgdavau pralaimėjimo kilnumą. Manau, kad tai viena iš tauriausių būsenų duotų žmogui. Psichologiškai Salieris man daug įdomesnis už Mocartą, net jei Mocartas yra žaidžiantis dieviškumas. Manau, jog Salierio aistrų analizė verta Dostojevskio kalibro rašytojo plunksnos.

Mes vakariečiai, paveldėję graikų intelektualizmą, viskam ieškome opozicijų, priešybių. Jei yra balta, būtinai turi būti ir juoda. Puškinas, parašęs mažąją tragediją „Mocartas ir Salieris“, į priešybių porą įspraudė šiuos du kompozitorius. Gandas apie Salierio niekšybes nuvilnijo po visą pasaulį, o mūsų protai, pradėję mąstyti du antipodus, pasijuto saugūs ir, kaip įprasta Vakaruose, visažiniai. Tik kam to reikia ir ar kam nors nuo to tapo geriau?