Laiškas, kurio niekada nebuvo...

Laiškas, kurio niekada nebuvo..


Pradedu suprasti... jausmus, kurie atsimuša į sieną.... tai beviltiška... tai nesąžininga, nors sąžinės čia neturiu tik aš.... nes pradedu vaikytis vėją..... tuštumą.... bedugnę.... Noriu paimti už gerklės ir pasakyti, kad tu turi taip daryti, nes aš taip noriu, nes aš tai myliu.... myliu tuos žodžius, tą nuotaiką, tą tylą.... tik prašau.... nenutildyk tiesos.... tegul ji kalba..... tegul prabyla vieną kartą garsiai, nei amžinybę šnabždėdama meluoja.... negaliu.... aš negirdžiu jos, todėl nekenčiu tylaus jos šnabždesio.. Prašau... pasakyk, kad tai tikra.... nagi.... Arba ne, spjauk tai man į veidą, su visom nuoskaudom, neišpildytom viltim..... paimk iš manęs tą abejonę ir ją palaidok, sudegink.... pakark....
Tu leisi kad skaudėtų, tiesa? Tu taip nepaliksi, aš žinau. Temsi ją per juodžiausias mintis, voliosi prisiminimuose ir sutrypsi, visai kaip baigęs rūkyti cigaretę.... Žinai, ko nekenčiu labiausiai?
Kad nieko po velnių negaliu padaryti. Nieko. Keikti..... apspjauti..... įspirti.... arba išspirti. Leidžiu nuodams laisvai klajoti po savo kūną. Galvoje siautėja, plėšo, drasko, šaukia, rėkia. Vos tvardausi. Nebesulaikau minčių. Jos gelia... skaudžiai..... nurytos gelia dar stipriau, gniaužia gerklę, dusina. Paleistos kanda be pasigailėjimo ir palieka tuščias ertmes mano viduj...... Jos atsimuša, nesusigeria... Norėčiau ir aš taip gyvent... Be jausmų.... priekaištų, beprotybės... Nors kartais ji tokia saldi, pakerėta tamsos, siautulingo žavesio, tuščio skausmo. Skausmo. Tokio aštraus, nevaldomo, vedančio iš proto.
    Tyla erzina. Nors jos svaigus spengimas ir jaudinantis laukimas....... tai nepakeliama.... Tai teikia viltį.... duoda pradžią. Ta tylos amžinybė.... balta nežinia, joje šmėžuojantys skausmo ir nevilties šešėliai..
  Ieškoti prasmės tylai, suteikti jai norą prabilti. Ją paleisti, kankinamai siautėti, plyšti ir nesavu balsu rėkti. Arba laikyti ją suspaudus, uždaryti..... suteikti laisvę nepaliaujamai draskyti tavo vidų, kol priverstų tave beprotiškai kentėti, neleistų suprasti, jog tik tu, tik tu suteiki jai laisvę, tik dėl tavęs ji šoka pergalės šokį, nes nugalėjo mane, beprasmybėje įmirkusią, palaužtą, tuščiu žvilgsniu maitinančią tylą. Tu niekada manęs nepaleisi, tiesa? Kankinsi sapnuose, kuriuose vaikysiuos tave, kaip aidą atsimušantį tyloje. Niekada tavęs nerasiu, nors būsi visai šalia. Kodėl tu taip elgiesi? Kur tu bėgi? Kodėl tu bėgi nuo manęs? Nuolat slepi savo veidą, nors visada leidi žinoti, kad čia tu. Man gera būti šalia tavęs, gera tave jausti, nors ir niekada neleidi tavęs pažinti, neleidi žinoti, kad galiu tave apkabinusi ilgai tylėti. Prašau, maldauju, nesielk su manimi šitaip. Tai niekšiška! Skausmas. Tik jis leidžia pajausti tai, ko tu nenori suprasti. Neišplėšk iš manęs jausmų. Jie gražūs, nors niekada nebus paglostyti, nebus apkabinti, niekada tu su tuo nesutiksi. Nesuprantu, kodėl? Kodėl nesidžiaugi? Galėtum priimti, skatinti, išvolioti purvuose ir numesti. Vienas skausmas. Stiprus. Gaivališkas. Nesutramdomas. Ne. Tu to neleisi. Vilksi žeme, leisi lėtai kentėti, tramdysi, liepsi užsičiaupti, nes neva niekada nenorėjai, kad taip nutiktų. Kaltinsi mane, dėl visko kas buvo, kas bus ir galėjo būti, bet laiko buvo per maža. Tai dar nutiks, aš tau pažadu. Atsitiks tai, kas neišvengiama- pabaiga. O ji žiauri. Negailestinga. Juoda. Ir nėra joje šviesos, į kurią galėtum atsigręžti. Nėra aido, kuris tave išgirstų, ir leistų tuštumai išgirsti tavo kančias. Aš atiduosiu jas tau, leisiu tau jas pajausti, pasmerkti, leisiu suprasti, nors žinau, kad nusisuksi, nes jos ne tavo. Jas sukūriau aš. Puoselėjau, glosčiau, auginau, žinodama, kad kada nors jas galėsiu parodyti tau.
    Žinai, labai tavęs ilgiuosi. Tik tau to nė velnio  nereikia. Ir tai nepalengvina mano kančių.
Aš plėšau save. Net neįsivaizduoji kaip skauda. Liūdna, kai nieko neturi. Kaip reikės tai ištverti?
Tu nebe tas. Ir nieko nesakai. O galėtum. Padėčiau tašką. Pasistengčiau pamiršt. Ne. Nepamiršt. Negaliu to pamiršti, nes tai per daug miela, gražu. Noriu, kad  tu norėtum. Noriu, kad galėtum. Bet tu viską paleidi. Prašau, maldauju, nepaleisk. Priimk mane, išgirsk, suprask. Apkabink, pasakyk, kad tai netiesa, taip negalėjo atsitikti, tik kažkas suklydo, parašė ne tą raidę.
  Tamsa. Ji nuostabi, nes joje išryškėja nuostabiausios spalvos. Užsimerk. Stipriai užmerk akis. Nebijok, aš šalia, nepaleisiu tavęs, kol nepažinau viso tavo skausmo. Matai, aš tau sakiau.  Jų daug, tik jos tau nepriklauso. Niekada tau to nepasakysiu, nes baigsis mano puota, o noriu, kad ji tęstųsi, kad siautėtų, kol aš pavargsiu. Tada, tik tada, leisiu tau spjauti man į veidą savo tylą, surambėjusią, sustingusią, užmirštą.
  Juokas, skambantis tyloje, pagardintas ašarų skaidrumo. Juokas, paleidžiantis skausmą, neviltį ir spengiančią tylą. Jos kartu. Jos stiprios. Drąsios. Jos eina pas tave. Nepasibeldusios. Neįspėjusios.
Kaip Vasaros lietus, skaidrus ir šiltas............ Šiltas?... Ne!.... Jis drasko tavo veidą, plėšo tavo gražius žodžius, kuriais tu puošei mano šypseną. Siautėja, nes neranda tavyje jėgos, kurią galėtų sugriauti.
Nemato tavyje ugnies, kurią užpūtę pamatytų tavo tamsą. Tik ten, tik toje tuščioje tamsoje tau sušuktų- kentėk!... Jausk!..... šok į nevilties liūną, pasiimk viską, ką davei- man nereikia!!!... Bet tavęs nėra.......... Per ilgai..... per ilgai..!.... Ta tyla.... ji nuskendo su visais tavo žodžiais..... su mintimis, kurių nepažinau, su tavo juoku, kuris buvo toks saldus ir juo tikėjau.
Paleisti tave, tai paleisti saulę, jos spindulius, švelniai glostančius tau pirštus, kai iškeli rankas į dangų. Pamiršti tave- pamiršti vėją, atnešantį man tavo kvapą, tokį svaigų, paslaptingą........... Nejausti tavęs- tai nejausti pasaulio, kuris man toks mielas, nes tu jame esi. Nepaleisiu tylos, nes tyla- tai tu ir aš tavo tyloje, pasimetusi, sustingusi, mylinti........ aš lieku šalia, kol kančia pasitrauks, kol galėsiu praeidama tau pasakyti- labas, kaip gyveni?...............