Gyvųjų kapinių peizažas

Ten tikrai rasodavo gelsvi žibintai
kur į šonus besitaškantys naktiniai siluetai
krisdavo žemyn kartu su purvinu lietum
kur akyse sirpsta žemuogės iš lėto ir apšerkšnija veidrodžiai
kai užsimerkiam kapsinčiu sapnu į delnus angelams
laikrodžiai mus neša puse gramo sveriančiom rodyklėm
nuo devynių aukštyn po to žemyn į kairę
taip tragiškai ramiai nutolsta gyvybingi žingsniai
tokie kuriais bėgiodavom ir mes
per kovu kvepiančias balas
bateliais geltonais taškuotais
laidotuvėm juodais
dabar jau kapsinčiais lašais
kuriuos vadinam ašarom
kasdien čia krenta juodžemin
negrįžtantys namo vaikai
        - - -
tylu tylu tylu
        - - -
paguost ir apraudoti jų atskrenda
tik
juodvarniais pavirstantys žili tėvai.