Darsyk pamačius kada užteka didybė,
Kai noksta dangūs iš drovumo ar iš gėdos
Pačiupsiu skverną ryto spindinčio apsiausto
Ir skiautę jo paslėpsiu jūros akyse.
Kada gaisai taip pasalūniškai, niekingai
Prie horizontų kaip kas vakarą būriuosis,
Delnus atversiu ir aušros auksinius siūlus
Paleisiu rytmetį, kad vėlei sudygsniuotų.