snaigės iš tavo delnų

Snaiges krentančias iš tavo  delnų
Jaučiu  lūpom savo,
Kurios palikusios ląša vilties ištirpsta širdy
Priversdamos jausti šaltį nakty.

Priversdamos brist basai per pusnis sidabrines,
todėl uždengsiu saule delnais meilės savo,
Sudeginsiu neapykanta ant laužo pasiklydusiu sielu,
sudegsiu ir pati  kaitrioj liepsnoj nužudytu jausmų.

Bet pakilsiu kaip feniksas iš pelenų
Dar kart pajausti skonį snaigių
Kurios vėl kris iš tavo delnų,
Palikdamos dar kartą bučinius ant mano lūpų.