Atvirumas

Laikas, kaip vynas kukčioja,
brandina mintis - riešutus.
Skrendu pailsęs, kniūpsčias,
tarsi kardas,
tarsi visų pamirštas priešas.

Mintys, tarsi gervės, gulbės, pro šalį.
Laša, tirpsta šviesa,
be jokių, pašalinių šešėlių.
Kur verkiantį veidą paslėpti?
Paridenu skausmo kamuolį...

Liūdi lūžusios, snieginos slidės,
liūdi vieniši, dulkini baldai.
Lyg šventa dvasia
į mano širdį atklydusi,
į užrakintas duris pasibeldusi.

Pakeliu ant rankų,
nespėjusią pasislėpti.
Saulėlydžiai,
lyg nekviesti svečiai -
į vidų renkasi,
ir visi mūsų kambariai -
pakvimpa liepžiedžiais.