runos

Į Tave
        tarsi
odė į akmenį
skyla vėju apsunkusi
                              siela     
ašai tylą  į rūmą
                          surenčia...
į akis suka lizdą
                        blakstienomis...
iki krašto nuo krašto per žodį įklimpus
                                                        dulksna
susisukus į šaltąjį vėją
lūpos ištara gęsta marinama
į namus mano bitės negrįžta
                                          vis...
jų dūzgimą išvogę
                            bet kaip
medumi sielos langus užlipdo
                                          vis...
kur sugrįžti
                net Tu
                            nematai...