Velnių medžiotojas 2 (31 dalis)

Dhofo dvasios

- Kas čia buvo?! – neatsisukdama suriko Binera, įnirtingai kapodama savo priešininką. Akimirkai ji suklupo, tačiau suspėjo atgauti pusiausvyrą. Turbūt ir pati pajuto neregimus padarus, šliaužiojančius aplink kojas.
- Nežinau, tačiau pasistenk neatsigulti ant žemės! – pasakiau jai, galop susigriebdamas ir vėl užsiimdamas sargybiniais, kurie taip pat strykčiojo nuo kojos ant kojos, pajutę ledinį prisilietimą.
Užmušti jų neketinau – greičiausiai ir nebūčiau suspėjęs darbuotis tiek kalaviju, tiek „grabu“. Pasistengiau vieną sužeisti į kojas, kitam perdūriau ranką. Trečias jau buvo negyvas ir visiškai neliko laiko užsiimti jo sielos gaudymu.
Sargybiniai jau pasiekė šią tilto pusę ir mojavo ginklais, nekantraudami mus sukapoti. Tik išvydę po nematomomis kojytėmis besilankstančius šarvus, jie persigalvojo ir nebesiveržė į kovą taip smarkiai.
Padėjau Binerai atsikratyti įkyriu kareiviu, kuris ir kapoti mokėjo, ir aršus labai buvo. O tada atkreipėme dėmesį į garsėjančius riksmus.
Sargybiniai šurmuliavo, dairydamiesi kažko, ką pametė prie tilto. Vadas rodė keliems vyrams traukti kairėn, dar keliams – dešinėn, o likusiems – į mane ir Binerą. Sukapot!
Tik dabar supratau, kad nematyti ponios Desos Vidrianos. Ką tik būrusi, ji pradingo lyg skradžiai. Bene į vandens griovį nusirito?
Kažkas kraupiu balsu sukniaukė šalia. Lyg peraugusi katė, pasigedusi šeimininko.  Binera staiga čiupo mane už rankos.
- Bėgam! – trūktelėjo atgal. – Greičiau, kol jų dar nedaug!
- Betgi merga...
- Čiūra turi mergą! Mes čia nebereikalingi.
Nespėjau pastebėti, kur ir kaip pasirodė žudikas bei prievartautojas. Dabar nieko kito nebeliko, kaip patikėti Bineros žodžiu. Visgi Desa prapuolė lyg į vandenį. Tikėjausi, kad į reikiamas rankas.

Keikdamiesi ir riaumodami sargybiniai nusivijo mudu per miestą, savo garsiais riksmais į gaudynes įtraukdami vis daugiau pašalinių. Pakeliui sutikome ne tik paprastus miestiečius, tačiau ir ginkluotus vyrukus. Kai kurie iš jų greičiausiai dirbo poniai, nes noriai lindo ant kelio ir svetingai išskėsdavo rankas.
Mano laimė, kad čia, kaip ir visur kitur, kur gyveno žmonės, į kariuomenę imdavo visus norinčius. Net ir nemokančius kautis. Parblokšti tokį išsižiojusį sargybinį – juokų darbas. Binera greičiausiai tą žinojo geriau už mane. Kas antrą bloškėme po kojomis,  prieš įtartinesnius keitėme kryptį. Gatvių Dhofe netrūko.
O kur dar miestiečiai, tikriausiai tikėjęsi gauti už mudu kelis skatikus...
Kai kurie noriai pastodavo mums kelią, kiti neketino rizikuoti sprandais. Mano prašiepti dantys turbūt atrodė grėsmingai. Ką ten sutiktiems miestiečiams rodė Binera, nepastebėjau. Mudu bėgome kiek įkabindami, kiekvieną kartą susišūkaudami, vos tik gatvė išsišakodavo. Porą kartų vos neišsiskyrėme kas sau. Tačiau ne toks buvo planas. Jis visai pasirodė niekam tikęs. Alibahe jau sėdėtume Raugo Duobėje, glostydami grobį. O čia...
Vienus gaudytojus pakeitė kiti, pailsėję. Mano kojos nešė patikimai, bet nujaučiau, kad po pasilakstymo nepakilsiu iš lovos dvi dienas. Širdis malėsi krūtinėje lyg pašėlusi.
Perbėgę visą gatvelių labirintą ir išlindę vienoje tiesiojoje, vedusioje link vartų, mudu akimirkai drįsome sustingti už kampo ir atsipūsti.
- Siūlau įvilioti juos į kokią skylę ir pribaigti, - sunkiai alsavo Binera. – Nekenčiu ilgai lakstyti...
- Jų dabar jau du tuzinai...
- Jeigu ir per ateinantį pusvalandį man teks kiloti kojas, verčiau susikibsiu su dviem tuzinais.
Už nugarų stiprėjo riksmai ir kaustytų batų žvangesys. Binera spyrė į arčiausiai buvusias duris, bet nieko nepešė. Šios buvo užbarikaduotos iš vidaus. Pastato gyventojai laukė, kada baigsis gaudynės ir nė neketino įsileisti pašalinių. Apie mus tikriausiai žinojo visas miestas.

Staiga triukšmas nutilo. Po akimirkos išgirdome, kaip daugybė kojų skubiai traukia šalin. Jokių nepatenkintų riksmų, jokių murmesių.
- Kas per velniava? – sumurmėjo nustebusi Binera.
- Turbūt Čiūrą pačiupo, – pabandžiau spėti.
- Čiūra nebūtų... Velnias, mes juk turėjome tokį puikų planą!
- Kuris būtų išdegęs bet kur Alibahe. Tik čia ne Alibahas... Palauk, girdi?
Mudu suklusome, pastatę ausis.
Sargybiniai  nutolo tiek, kad jų visiškai nebesigirdėjo. Kas be ko – nesigirdėjo ir jokių pašalinių.
Nekrykštė nė vienas bamblys, necypė moterys, vyrai neniurnėjo tamsiose kertėse, pasislėpę nuo moterų su ąsočiais ir patikima draugija. Prekeiviai dingo iš savo pamėgtų vietų ir nebegarsino savo prekių.
Tačiau kažkur tykiai dunksėjo vieniša langinė, besisupanti silpname vėjyje. Lengvai plazdeno skalbiniai aukštai ant virvės, nuo šlapiausių varvėjo vanduo ir grubiai tiško ant grindinio.
Dhofas ūmai tapo tykus, pilnas silpnų girgždesių, tolimų dunksėjimų ir vandens kapsėjimo.
- Girdžiu... – sušnabždėjo Binera. – Ir man tai nepatinka. Dinkime iš čia.
Ji parodė į siauresnę  gatvelę, prie kurios glaudėsi aukšti, belangiai pastatai. Man pačiam norėjosi prietemos ir šešėlio, tačiau čia tokių dalykų nebuvo. Nusekiau paskui merginą, klausydamasis neįprastos tylos. Regis, visi miestiečiai vienu metu šmurkštelėjo į saugias vietas, lyg žinodami kažką, ko mes nežinojome.
- Stok... klausyk! – staiga Binera sustingo ir pakreipė ausį į viršų. Jos balsas tuščiai aidėjo, kad ir kaip tyliai ji
stengėsi šnabždėti.
Ne tik išgirdau, tačiau ir pamačiau, kaip pastatų stogais blykstelėjo akinanti šviesa. Kažkas nesuprantamo artinosi oru, skleisdamas žemą, vibruojantį garsą.
- Man atrodo, - iškvėpė Binera, - tai visai nesusiję su mumis...
Antras, daug ryškesnis spindulys, nušvietė gatvelę ir mudu. Dabar aiškiai pamačiau padarą, panašų į milžinišką vandens lašą, pakibusį ore. Iš jo sklindanti šviesa visa buvo nukreipta žemyn, lyg grobuonis ieškotų po savimi maisto.
Nieko nelaukdama, Binera apsisuko ir lyg paklaikusi spruko pro mane atgal. Ilgai nežiopsojau. Pasukę už kampo trumpam išvengėme padaro dėmesio, kurio neabejotinai sulaukėme – iš skersgatvio plykstelėjusi šviesa netruko atsekti iš paskos.
Artimiausios durys buvo kruopščiai užremtos iš vidaus. Kaip ir sekančios. Niekam mes nerūpėjome, niekas nenorėjo sulaukti svečių šiuo metu.
- Velnias! – trinktelėjo kulnu į lentas Binera. – Prakeikti bailiai!
- Nestovėk! – paraginau ją, parodydamas į miesto vartus. – Ten!..
Du sargybos bokštai ir šoniniai tuneliai. Bokštuose sargyba tikriausiai bus užsirakinusi, tačiau tuneliai be durų. Į juos aš ir dėjau viltis, jausdamas, kaip nesuvokiama jėga  apsunkina kojas ir galvą. Norėjosi miego.
Mudu bėgome tiesia gatve, nebesistengdami pasislėpti ar išsisukti, lydimi monotoniško gaudesio. Sulig kiekvienu šuoliu aš vis labiau norėjau liautis, sustoti ir atsigulti, ištiesti kojas...
Net nepajutau, kada likau vienas. Binera pasiliko už nugaros, o iki vartų likus keliems žingsniams, sustojau ir aš. Neatsisukau pasižiūrėti.
Ginklai tapo sunkūs, ėmė traukti  žemyn. Rankas ir kojas švelniai apvijo šimtai žėrinčių siūlų, kurie lengvai kilstelėjo viršun, svaigindami skrydžio pojūčiais. Jau beveik miegojau, kai viską prarijo šilta, pulsuojanti  masė, kurios dalimi greičiausiai buvau ir aš. Tokios patogios ir šiltos lovytės dar reikėtų paieškoti...

---

Tik tolimiausioje sąmonės kertelėje jaučiau, kad tai nėra gerai. Tačiau ir tas vidinis balsas ilgainiui buvo nutildytas, o viską užvaldė gilus, ilgai lauktas miegas, kuriame tikėjausi išbūti gal kokį tūkstantį metų. Nesvarbu kur, nesvarbu kodėl...
Tad kai mane grubiai pažadino, nebuvau itin patenkintas.
Man į ausį tiesiogine prasme suklykė keliais balsais, nuo kurių pabudęs susyk paspringau kažkokiu bjauriu skysčiu, kurio aplinkui buvo apsčiai.
Kad ir kur buvau, viskas čia drebėjo, žliugsėjo ir kunkuliavo. Visai šalia išvydau kruviną ranką su durklu, kurį, geriau pagalvojęs, pažinau. Tai buvo Bineros durklas.
- Nagi! – smūgis į ausį gerokai apkvaitino, bet vėl neužmigdė. Apdujęs pasukau galvą ir susidūriau su įsiutusios draugužės akimis. Visa aptekusi kažkokiais snargliais ir kraujais, ji paleido mano plaukus ir lengviau atsiduso.
- Jeigu dar nepametei peilio, padėk man! – suriko ji.
Tik dabar supratau, koks velniškas triukšmas aplink mus. Ne tas gaudesys, gainiojęs mus iki vartų, o greičiau spiegimas. Tik atidžiau įsižiūrėjęs ėmiau suprasti, kur mes.
Kažkieno pilve.
Kad ir kas buvo tas alkanas padaras, su maistu jis nesismulkino – paėmė ir prarijo su visais ginklais. Dabar gi aš iki kaklo maudžiausi kažkokioje kruvinoje pliurėje, kuri ne tik merkė kiaurai, bet ir dvokė.
Kol joje sugraibiau peilio rankeną, Binera urgzdama ėmė raižyti viską aplinkui. Mus supanti masė skausmingai subangavo, ausis vėl užgulė kurtinantis spiegimas. Ir kai aš jau kilstelėjau savo geležtę, pliurė ėmė sekti, o mergina baimingai aiktelėjo, smeigdama ginklą kur papuolė ir stverdamasi už menkiausio atsikišimo.
- Kas...
Bet paklausti nebesuspėjau – pats pajutau, kaip masė po manimi plyšta ir viskas garma kažkur žemyn. Vos suspėjęs nutverti mėsgalį, pakibau  po didžiuliu žėrinčiu pilvu, taršomas vėjo. Pirštai beveik patys susirakino iš siaubo – po manimi nieko nebuvo. Begalinė švytinti erdvė, neįžiūrima balta tuštuma – štai virš ko mes skridome, išlindę iš padaro pilvo.
- Kad tave kur, - sudejavo Binera. – NEKENČIU AUKŠČIO!
Jai pritarė pratisa gyvio dejonė. Visi jo siūliniai čiuptuvai įnirtingai raizgėsi apie sužalotą pilvą, tačiau nedrįso liestis prie žaizdų. Drauge jie panašėjo į virpančius debesėlius.
- Jis nuneš mus velniai žino kur, galbūt virš jūros! – dejavo Binera. – Šventas Oberhaidai, padėk man!..
Mintyse pritariau jai, stengdamasis apačioje įžiūrėti nors menkiausią ženklą, kad leidžiamės.
Pažvelgiau aukštyn – draugužė kybojo užsimerkusi, laikydamasi abejomis rankomis. Los lūpos judėjo, berdamos kažkokias maldas.
Visiškai nesupratau, kylame mes ar leidžiamės. Vėjas daužė iš visų pusių, supausi po padaru nėmaž nenujausdamas, kokiame esu aukštyje. Nepaleisiu – nuneš galbūt į kitą pasaulio galą. O paleisti labai nesinorėjo. Tačiau kas, jeigu jie niekada nenusileidžia? Jokių sparnų neišvydau, plasnojimo nesigirdėjo, o padaras visgi skrido. Gal jie ir numiršta štai taip, beskraidydami?..
Staiga apačioje kažkas žybtelėjo.
Išplėčiau akis, kiek tik leido įžūlus vėjas. Stipriau įsitvėriau prapjauto pilvo krašto, stengdamasis įžiūrėti bent kokią smulkmeną baltoje migloje.
Dabar jau aiškiau pamačiau – šmėkštelėjo medžių viršūnės. Sidabriško jų švytėjimo su niekuo nesupainiosi. Mes lėkėme maždaug  trijų šimtų pėdų aukštyje ir lėkėme pakankamai greitai. Vienas Oberhaidas žino, kiek suspėjome nutolti nuo miesto.
Vietoje medžių sužėravus vandens paviršiui, pajutau, kad kitos progos gali ir nepasitaikyti. Arba nebebus upių, arba kitas vandens paviršius bus kokia nors jūra...
Prisitraukęs čiupau Binerą už kojos ir paleidau padaro pilvą.
- Ne!!! – suklykė ji visa gerkle.
Tačiau iš netikėtumo paleido tai, ko buvo įsitvėrusi. Mudu nulėkėme žemyn akmeniu, palikę padarą gaišti. O po kelių ilgų akimirkų smigome į smulkias bangas. Kęsti baimę pasirodė daug sunkiau, nei viską padaryti. Smūgis nebuvo toks stiprus, kokio tikėjausi. Tik prikabinti daiktai skaudžiai sudavė, tačiau kaulai liko sveiki. Ir dar Binera išnirusi pridėjo, išliedama įsiūtį ant pirmo pasitaikiusio padaro.
- Tu išprotėjai?! Mes juk galėjome... galėjom... tpfu, gaišena!
- Jau viskas baigta, nurimk!
- Šventas Oberhaidai, maniau  kad...
Taškydamasi bandė apsisukti ratu, lyg dar netikėdama, kad ištrūko.
- Tas daiktas mus bandė užmigdyti! – spjaudžiausi vandeniu, skalaudamas burną nuo prisiragautų gleivių. – Kaip tau pavyko pabusti?
- Nežinau, - drebėjo Binera,  - neprisimenu... Aš kovojau su juo ir... ir kažkas pavyko. Galbūt per miegus dūriau peiliu. O paskui... Paskui tas aukštis ir tu... Tu mane nutempei žemyn!
Ji sudavė dar kartą ir apsidairė kranto, niurzgėdama ir taškydamasi. Tada paniro, prunkšdama iškilo netoliese  ir nuplaukė, murmėdama visokias nešvankybes. Nusekiau paskui ją, atkakliai tempiamas žemyn sunkios amunicijos.

Išlipusi iš vandens ji atsigulė ant žemės ir kurį laiką tiesiog buvo taip, rankomis glostydama žolę. Nusvyravęs kiek arčiau, išgirdau tylų verksmą. Man pačiam drebėjo rankos, bet verkti nesiruošiau. Buvo šalta po priverstinių maudynių.
Kiek toliau, tarp didelių akmenų stovėjo vežimas, o į jį įsikinkę vyrai stovėjo ir žiūrėjo į mus, ramiai kramtydami pusryčius, pietus arba vakarienę. Ne itin aukšti, bet drūtai sulipdyti atrodė.  Ir abu blondinai. Turbūt broliukai. Vienas pasitikrino, ar tebeturi peilį, kuriuo galbūt teks nuo manęs gintis. Kilstelėjau rankas į viršų, artindamasis prie jų. Kažkas sakė, jog tai reiškia taikius ketinimus, tačiau pakėliau greičiau instinktyviai, kad negaučiau strėlės iš kokių nors krūmų.
- Sveiki, vyrai, - šūktelėjau. – Ar labai toli nuo čia Dhofas?
Jiedu nustojo kramtyti ir susižvalgė.
- Ar toli? – perklausė vienas jų. – Ką aš žinau... Pereisi va tą tiltą, tada žingsniuosi tiesiai iki pat vartų. Visą laiką tiesiai. Ir niekur kitur. Tik tiesiai.
Ar jie susimokę, tie įkinkyti vyrai, kad taip vienodai šneka?..
Aš įtariau nudelbiau juodu, bandydamas prisiminti, ar tik nebūsiu jų susitikęs kur nors. Tačiau neprisiminiau.
- Ėė, - užkalbino mane antrasis. – O pasakyk susimildamas, ar dažnai tu iš dangaus krenti?
- Visados, kai tik mane praryja neaiškūs šviečiantys burbulai, - burbtelėjau.
- Urzulai? – krūptelėjo abu vyrai ir apsidairė. – Ar netoli yra vienas?
- Nemanau, - papurčiau galvą. – Tikriausiai jau nuskrido.
- Gordža, mums laikas, - pasakė vienas jų, skubiai susibrukdamas maisto likučius.
- Uhu, ilgai stovime, Mordža, - pritarė antras. – Sėkmės tau, keistasis žmogau iš dangaus!
Jiedu čiupo vežimo ienas ir trūktelėjo iš visų jėgų.

Man beliko grįžti pas savo draugužę, kuri jau buvo beveik susitvardžiusi ir nurimusi.
- Nemanyk, kad esu silpna vien dėl to, kad bijau aukščio, - tyliai pasakė Binera, dėbtelėjusi į mane keistu žvilgsniu.
- Nemanau.
- Po maudynių verdančiuose šaltiniuose aš... nebe tokia, - Binera vis dar nesiliovė dirsčioti, aiškiai manimi nepatikėjusi. – Man tapo sunku pakelti ginklą prieš kitą žmogų.  Bet tai ištaisoma. Savaitėlė kita – ir aš būsiu tokia pati kaip...
- Tokie tavo būsimi nuotykiai man neįdomūs, - skubiai pertraukiau, kol ji nepradėjo prisiekinėti. – Bijau, kad tuo nieko nesužavėsi. Eime, Binera.
- Tu klysti. Pažįstu daugybę vyrų ir moterų, kurie norėtų pakliūti į mano vietą. Tai, ką aš darau, yra vertinama.
- Ten, kur aš augau, tave būtų pakabinę ant šakos ir pamiršę. Turbūt nereikia aiškinti, kokie skirtingi mus auklėję pasauliai. Tu gyvenai tarp padugnių, o mane auklėjo kaip būsimą pasienio gynėją. Garbė, ištikimybė, panašiai...
- Ne tu vienas girdėjai apie garbę ir ištikimybę! – niurgztelėjo ji.
- Paskubėkime, - pasiūliau.
- Taip, paskubėkime, - sutiko Binera, greičiausiai pati pajutusi, kad prisikalbėjo per daug.

O tada sugrįžo dar viena pražuvėlė, kurios jau buvau pasiilgęs.
- Edvardai! – staiga suskambo galvoje Emerzidės balsas. – Kas vyksta? Kodėl judu tiek toli nuo miesto?!
Susisukusi lizdelį kažkur sąmonės kertelėje, ji net virpėjo iš nekantrumo.
- Ar tikrai labai toli?
- Na... ne tiek daug. Išsigandau, neradusi tavęs niekur mieste. Čiūra parnešė Liceros kūną, o judu taip ir nepasirodėte. Dar ta panika dėl kažkokio padaro – visas miestas buvo lyg išmiręs...
Pajutau, kaip ji prisiliečia prie mano minčių.
- Supratau, - pratarė ji dusliu balsu. – Urzulas dėl visko kaltas...
- Vagilė, - nepiktai subariau. – Visgi džiugu, kad esi šalia. Kur visą laiką buvai?
- Aš sutikau kitus, - pasakė ji. – Vietinius gyventojus, Edi.  Khiganas buvo teisus – ne visas dvasias išgaudė žmonės. Daugybė jų pasitraukė į sunkiausiai įžengiamus užkampius, gilius požemius ir panašiai. Lydėjau Čiūrą, kai pastebėjau keletą jų dingstant kalno šlaite. Neišlaikiau – nusekiau jiems iš paskos.
- Kodėl tada grįžai?
- Todėl, kad tu vis dar čia. O aš tebesu geriausia tavo šnipė. Būsiu, kol jūs neperžengsite šulinio. Tik tada manęs niekas nebelaikys šiose vietose, Edi.
- Ir kokios gi jos, tos vietinės dvasios?
- Tokie patys, kaip aš arba tu. Tiktai aš juos galiu paliesti. Jie man žadėjo parodyti daugybę naujų dalykų, Edi. Jie netgi turi miestus, sukurtus iš balčiausios šviesos. Gali įsivaizduoti?
Pokalbio, kuris vyko mintyse, Binera taip ir neišgirdo. Ir neketinau jos trukdyti, paskendusios savo apmąstymuose.

---

Miestą pasiekėme po gana neilgo tylėjimo ir skubaus žingsniavimo. Su Emės pagalba vietomis išnykstantis kelias mus atvedė tiesiai prie Dhofo vartų. Sargybiniai prie mūsų prisikabino tik tiek, kad sužinotų menkniekius – kodėl mes šlapi ir ko mums prireikė mieste. Binera nemirksėdama suskiedė apie jos laukiančią kovą arenoje ir vyrukai pasišvilpaudami paplojo jai – ne kasdien gi mergina atvyksta pakaušių skaldyti.
Visą tą laiką Emė snūduriavo manyje, neketindama kol kas kišti nosies.

- Pamiršk, ką tau sakiau, - staiga vėl pravėrė burną Binera, mums bekopiant terasomis į kalną. – Dėl silpnumo, aukščio ir viso kito...
- Jau pamiršau.
- Aš rimtai, Edi. Man tai svarbu.
- Jau sakiau, kad pamiršau, – burbtelėjau kiek garsiau.
Ji stabtelėjo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Tada nežymiai linktelėjo ir nuskubėjo į priekį. Trenkta merga, paskendusi savo fantazijose ir iliuzijose. Nežinia, ko ji bijojo – aš ir neketinau aiškintis. Atrodė, kad pažinęs ją bent kiek daugiau, nelaimėsiu nieko gero. Gal net priešingai. Kam man toks vargas?

Khigano urve mus pasitiko kuklaus lauželio skleidžiama šiluma ir trys poros smalsių akių. Čiūra ir Licera apsidžiaugė išvydę mudu, senis savo ruožtu tik gaižiai vyptelėjo. Be to, Licera jau buvo savo senajame kūne. Tai reiškė, kad Čiūrai viskas pavyko kuo puikiausiai.

Nepaisant akivaizdumų, aš mielai išklausiau jo neįmantrią istoriją, kurioje žudikas prisėlino prie ponios Vidrianos ir  vikriai įgrūdo ją į maišą, tuo nutraukdamas visus mus persekiojusius burtus. Kol mes kovojome ir laukėme artėjančių sargybinių, jis prisvaigino auką ir tiesiog paliko maišą prie pirmo pasitaikiusio pastato sienos. Pats tuo tarpu pasislėpė kartu su elgetomis, kurie laukė kautynių pabaigos, tikėdamiesi vėliau apkraustyti lavonus.
Kai mudu su Binera sprukome, sargybos prie tilto liko ne itin daug. O galop ir tie pasitraukė į miesto gilumas, ieškodami dingusios ponios. Štai tada Čiūra grįžo prie maišo, užsiritino jį ant pečių ir vargais negalais užkopė iki Khigano urvo.
- Nejaugi aš tokia sunki? – pažvairavo Licera.
Čiūra numykė kažką neaiškaus.
- O kurgi pati ponia Vidriana? – pasidomėjau.
- Palikome ją „grabe“.  Ten dabar turime tris sielas užrakinę. Kad atrakintume šulinį, trūksta dviejų.
- Dvi trūkstamas galime gauti arenoje, - pasiūlė Binera. – Tenykštis vaikis renka nugalėtųjų sielas į šeimininko grabą.
- O ar šeimininkas leis tau vėl kautis? - paklausiau.
- Senis dar neturėjo merginos kovotojos. Žinoma, leis. Neatsispirs. Galbūt tik pagąsdins, kad kova truktų kuo ilgiau.
- O kodėl judu šlapi? – tik dabar atkreipė dėmesį Čiūra. – Juk nelijo...
Atėjo laikas mudviem papasakoti savo nemalonią istoriją. Kalbėjau aš, o trenkta merga tik linkčiojo, patvirtindama netikėtiniausias vietas. Netgi Khiganas pasislinko kiek arčiau, kad išgirstų apie mudviejų skrydį urzulu. Išgirdęs, kad padaras nulėkė tolyn kiauru pilvu, jis patenkintas linktelėjo:
- Vienu mažiau. Iš tų urzulų tik viena nauda – kai jie praskrenda virš miesto, aš gerai išsimiegu.

Areną nusprendėme palikti kitai “dienai“. Ketinau išsitiesti ir truputį pamiegoti.
Besitvarkydami Khigano urve netgi pamiršome savo rūpesčius. Kiekvienas užsiėmė savo asmeniniais reikalais.
Senis kuitėsi tarp savo nesuskaičiuojamų ryšulių su visokiomis žolėmis, visiškai pamiršęs, jog turi svečių. Jo baltas švytėjimas tarp pilkų lentynų netgi veikė raminančiai. Nors pats jis netikėjo savo spalvos tyrumu ir netgi šaipėsi iš Airos žynių. Tačiau jis vis tiek turėjo kažką, kas atitiko jo spalvą.
Binera išsidžiaustė vienintelius savo rūbus ir susisupo į antklodę kiek pasnausti.  Regis, jos net nebekamavo asmeninės problemos dėl žudymo. Greičiausiai atidėjo jas kitam kartui.
Čiūra su Licera pradingo urvo gilumoje, nusprendę pasivaikščioti. Kadangi mieste Liceros kūnas buvo ieškomas, princesės į lauką nusprendėme neleisti. Jai beliko pasidairyti po kalno gilumas.
Emerzidė po kurio laiko prabudo ir patyliukais dingo, palikusi toje vietoje savotišką tuštumą, lyg tolimą alkio jausmą. Žinojau, kad ji sugrįš kažkuriuo svarbiu momentu.

O aš kuičiausi po savo daiktus, kurių kiekis po gulėjimo svetimame sandėlyje gerokai sumažėjo. Trūko visokių smulkmenų. Alibaho auksas pranyko kažkieno kišenėje, taip pat ir vaistai žaizdoms gydyti.  Man liko tik metalas ir oda.
Galop nusprendžiau, kad visai neblogai būtų dar kartą pasišildyti karštame vandenyje. Khiganas, regis, pats retsykiais ten pamalonindavo savo senus kaulus. Jis ir neprieštaravo, tik darsyk prigrasino nemyžti kur nereikia.
Kai su tokia gražia mintimi išlindau prie šaltinio, Čiūra, išgirdęs mano žingsnius, skubiai atsitraukė nuo Liceros ir beveik kaltai nudelbė akis žemyn.
- Kas per... – sugriebiau peilio rankeną, skubiai žengdamas arčiau.
Licera, gyva ir sveika, piktokai dėbtelėjo į mane.
- Tik nesakyk, kad tu mane ir čionai ganysi, - piktai tarstelėjo. – Mes ne Alibahe!
- Ir neganau, - atšoviau. – Tik norėjau įsitikinti, kad tavo gerklė neperrėžta.
- Aš negalabiju moterų! – pasišiaušė Čiūra. – Tuo labiau neprievartauju! Jau sakiau, kad čia tik gandas toks...
- Atleisk. Reiktų tave dažniau matyti nekaltutį šalia merginos, kad tie gandai netektų galios. Ką judu čia darėt?
Licera užvertė akis ir nuraudo.
- Nebenoriu žinoti, - grąžinau peilį į makštis. – Eikit toliau į urvą savo reikalais užsiiminėti, čia mano vonia...
- Nėra taip, kaip tau atrodo, - bandė mykti sutrikęs žudikas ir prievartautojas.
- Ar aš panašus į jos tėtušį? Galėsi tai Irmirui papasakoti, jeigu norėsi. Dinkit abu iš čia!
Jiedu kiek neryžtingai patraukė į kalno gilumą. Akies krašteliu pastebėjau, kaip Čiūra ties urvo posūkiu paėmė Licerą už rankos ir ši beveik dėkinga pažvelgė į jį.
Suniurzgęs nusimečiau likusius rūbus ir įsiropščiau į duburį, kur manęs laukė burbuliuojantis ir nosį kutenantis vanduo.
Gerumėlis...

---

- Manai, darau klaidą?
- Ne man spręsti...
- Liaukis, Edi, mano aštrus žvilgsnis. Mačiau, buvai susirūpinęs. O gal norėjai jos sau?
- Taip. Labai gaila, kad negaliu turėti kiekvienos...
- Rimtai?
- Ne!.. Šventas jauti, tu bedieviškai įkyrus! Ar aš ką nors sakiau tau?
- Bet pažiūrėjai! Ei, aš mačiau, kaip tu į mane žiūrėjai!
- Todėl, kad man buvo smalsu! Bandžiau suprasti, ar tu suvoki, ką darai.
- Ir tai vien dėl to, kad įsimylėjau princesę?
- Vadinasi, suvoki. Viskas tvarkoje tada.
- Kas blogo tame, jog ji princesė?
- Čiaupk srėbtuvę. Binera grįžta. Kažkas negerai...

Už vartų kilo triukšmas – arenoje susibūrę žiūrovai pasiuto rėkti ir trypti. Išgirdau visu balsu baubiantį šauklį – jis skelbė kautynių pabaigą ir nugalėtojo vardą.
Binera išlindo iš šoninio tunelio, vedusio į žiūrovų vietas. Ji atrodė susirūpinusi ir beveik išsigandusi.
- Ar kas nutiko? – paklausiau, pasitaisydamas gobtuvą.
Mergina dėbtelėjo į Čiūrą, tačiau šis buvo jau pasitraukęs su savo mintimis ir rūpesčiais.
- Aš negaliu, - sumurmėjo tyliai, kad girdėčiau tik aš vienas. – Prakeiktas švytėjimo suvienodinimas kažką man padarė, Edi! Negaliu eiti į areną ir užmušti. Negaliu pagrobti sielos! Aš nieko nebegaliu!
Akimirkai sugniaužusi kumščius, ji staiga atsipalaidavo ir papurtė galvą:
- Man reikės daugiau laiko.
- Ar buvai susiradusi šeimininką? – tyliai paklausiau.
- Ne. Pamačiau, kas vyksta duobėje ir...  Aš neturėčiau tau teisintis, atleisk. Galbūt man tik trūksta gero smūgio į ausį.
- Iš vienos pusės, - burbtelėjau, - mūsų planai keičiasi.  Žiūrint iš kitos pusės, man džiugu, kad tu įgauni žmogiškumo, Binera.
- Jausmų košytės iš meilės, ašarų ir gailesčio sau? – paniekinamai purkštelėjo.
- Žmonėms tai patinka.
- Tegu. Bet tai nepadės gauti dar dviejų sielų. Ką, tavo manymu, man reikėtų daryti?
Susimąsčiau.
- O vaikį, kuris po areną bėgioja, surasti gali? – prisiminiau.
- Kursai grabą naudoja? Žinoma, jis juk...
- Tada galbūt tau ir nereikės nieko žudyti. Surask vaikį, įkalbėk jį vietoje savo grabo dusyk panaudoti mūsiškį. Sumokėk, jeigu smarkiai priešinsis.
Binera susimąsčiusi linktelėjo. Netgi šiek tiek pralinksmėjo.
- Tik nesakyk kitiems, kad aš tokia...
- Na taip, tavo žudikės nepriekaištinga reputacija! Turi mano žodį, o dabar paskubėk.
Ji šyptelėjo ir pradingo tunelyje.

- Ei! – pašaukiau Čiūrą. – Eime, pažiūrėsime kautynes!
Žudikas ir prievartautojas  sutrikęs pasikrapštė ausį, tačiau ilgai negalvojo.

Žmonių aplinkui buvo nemaloniai daug. Tikėjausi, kad gilus gobtuvas paslėps mano veidą pakankamai, kad niekas nepažintų buvusio Bhagio. Dar vienos bėdos nenorėjau, tačiau man reikėjo kažkaip būti tarp miestelėnų.

Pilnoje žiūrovų arenoje kautynės privalėjo trukti kiek galima ilgiau, atrodyti kuo kruvinesnės ir žiauresnės. Antraip čionai besilankančios dailiosios lyties atstovės imdavo skardžiais balseliais reikšti panieką, o vyrai – baubti lyg jaučiai rujos metu. Pamaniau, kad kažkas galbūt bus sumaišęs ir netyčia vyrų dūšeles perkėlęs į merginų kūnus – labai jau daug agresyviai nusiteikusių išvydau, bespoksančių į duobėje vienas kitą vanojančius kovotojus.
O kovotojai stengėsi kaip reikiant. Abu paplūdę kraujais, abiem rankom gniaužydami sulankstytus strypus, kurie kažkada buvo kirvių kotai, jiedu stengėsi iš paskutiniųjų nudobti vienas kitą, tuo pačiu „netyčiomis“ vis nepataikydami ir taip rizikuodami tapti aukomis. Juk kuris vienas galėjo apsigalvoti ir liautis žaidęs.
- Alibahe vaidina geriau, - paniekinamai purkštelėjo Čiūra, metęs liūdną žvilgsnį kovotojų link. – Ten beveik patiki, jog jie iš tiesų mirtini priešai.
- Ponai lažinsis? – išdygo iš kažkur mergina, apsikabinusi papiruso ritinį. Pasmailinta anglimi ji nesustojo marginti lapų savo užrašais. – Aukštesnis kovotojas vardu Satimas, žemesnis...
- Ne, dėkui, - pasiunčiau ją toliau nuo savęs. – Mes jau laimėjome ir tuoj eisime išgerti.
- Tada geros dienos ir apsilankykite dar kartą arenoje!
Ji nuėjo, kraipydama užpakaliuką.
- Ar tu tiki, kad žmonės gali pasikeisti? – paklausė Čiūra.
- Tu ir vėl apie mergas?
- Klausiu šiaip, apie visus...
- Tada ne.
Jis nepatenkintas apsilaižė lūpas.
- Na gerai, o jeigu tai Licera?
- Irgi ne.
- Šaipaisi...
- Na gerai, ką tu norėtum iš manęs išgirsti? Kad ji yra nuostabi princesė, tu esi nuostabus princas ir jūsų laukia ilgas ir nuostabus gyvenimas? Kaip vienoje iš nakrų pasakų?
- Tai bent jau būtų draugiškas gestas.
- Gal. Bet ką tai keičia? Tu turi Licerą, o ji... ji yra Licera – tuo viskas ir pasakyta.
- Ir jokios gražios pabaigos?
Atsidusau.
- Šventas jauti, ar aš tau panašus į dievą?..
- Ne. Bet tu dabar atrodai labai nepatenkintas. Tarsi aš...
- Tarsi tu būtum pristojęs prie manęs su neaiškiomis frazėmis, - pertraukiau. – Ne, žmonės nesikeičia per vieną naktį. Taip – ji princesė. Ne – tu ne princas. Ar bus gera pabaiga – nežinau. Ar aš tau duosiu patarimą? Irgi ne! Iš kur aš tau iškasiu patarimą, jeigu pats nežinau, ką man su savo imperatore daryti?
Čiūra apstulbo.
- Tu susidėjai su imperatore?
- Ne tavo reikalas.
Kovotojai duobėje taip taškėsi kraujais, kad vienas artimiausiu metu tiesiog privalėjo gulti ant žemės.
Žiūrovų staugimas akimirkai išplėšė Čiūrą iš neaiškių minčių, priversdamas pažvelgti žemyn.
- Kur tu suradai imperatorę?
- Jeigu nesiliausi, įmesiu tave į duobę! – prigrasinau suirzęs.

Pagaliau aukštesnysis priešininkas apsivėmė kraujais ir liko tysoti. Minia ėmė džiaugsmingai klykti, perrėkdama pralošusiųjų aimanas. Šalia manęs stoviniavęs drimba suniurnėjo kažką nepatenkintas ir dingo, palikdamas man daugiau vietos.
- Nagi, nagi...
Vaikis išniro iš šešėlių, nešdamas „grabą“. Perbėgęs aikštę, jis vikriai atliko savo ritualą ir grįžo tuo pačiu keliu atgal. Vyliausi, kad tai buvo Bineros „grabas“.

- Ei! – mane ir Čiūrą grubiai papurtė, aš išsigandęs grįžtelėjau atgal. – Viskas! Dinkime iš čia!
- Biner… Betgi…
- Eime, papasakosiu pakeliui, - nerimo Binera. – Turiu reikiamas sielas. Visas iki vienos.
Ji pasuko į tunelį, vedantį prie vartų. Netrukus žmonių klegesys prislopo, leisdamas padoriau susišnekėti.
- Tu kažką užmušei? – paklausiau.
- Ne. Aš sukeičiau „grabus“. Vaikelio ir mano „grabai“ – vienodi. Vos tik tai pamačiau, man beliko sužinoti, kiek gi jis savajame turi surinkęs sielų. O tada teko prisiminti vagies įgūdžius. Šiame „grabe“, - ji kilstelėjo amuletą, - daugiau nei mums reikia. Ir dabar man norisi dar greičiau dingti iš šios prakeiktos vietos!
- Aš už tai, kad mūsų čia neliktų jau šįvakar, - atsiduso Čiūra. – Netgi turint galvoje tai, kad vakaro šioje prakeiktoje vietoje niekada nesulauksime.
- Sutinku, - burbtelėjau. – Khiganui mes greičiausiai nusibodome. Senis mums ir taip buvo pernelyg geras.