Užduotis - išgyvęnti. Prologas

Užduotis´- išgyvęnti


Prologas


Gyventi jam -
Kaip atsiduoti tėkmei.
Numirti jam -
Kaip išeiti pasilsėti.

Czya Y (II a. prieš. m. E.)

Dieną pradėjom įprastu ritmu. Sėdėdami kavinukėje priešais „Оbjektą“, šaipėmės is pavėlavusių, pasakojom praktikantam apie netikėtai sugedusį liftą, ir kaip jiems vieniems bus sunku užnęšti visas statybines medžiagas į šeštą aukštą. Pasižiūrėje i surūgusius jų veidus, dar sykį patvirtinom, kad tai ne melas, o teisybė. Mano brolis kaip visada pradėjo nuosavą cirką, rodydamas, kaip sunku vaiksčioti su patempta koja. Vitalikas atsilenkes kelnes, puolė įrodinėti, kad tie randai, kuriuos, jam atliekant internacionalinę pareiga Egipte, paliko purvinas krokodilas, alergiški cementui. Kai praktikantai pagaliau suprato, kad mes juos mulkinam, draugiškai sulinksėjo ir nusijuokė.
Diena prasidėjo įprastai, bet aš jau žinojau kaip jinai baigsis, - labai blogai.
Aš pradėjau dirbti paprastu statybininku šioje svetimoje man šalyje, pamažu apsipratau, susipažinau su technologijom ir išsipirkau maža firmą iš buvosio šefo. Dirbau kaip vergas galerose, surinkau grupę patikimų žmonių, mumis pradėjo pasitikėti ir siūlyti objektus. Ir tada mano mano kelzje pasirode „Statyba“. Aš ir pats negalejau patikėti savo laimę, kai laimėjau konkursą. Ir tik įsitraukęs į darbą supratau kaip iklimpau: darbų vykdytojas, dienomis besislapstantis savo konteinaryje; elektrikai, santechnikai ir kiti meistrai dirbantys tik dėl savęs. Buvo juoko pro ašaras, kai mes išsiaiškinom, kad architektai mums atsiunte planus, kurie buvo skirti visai kitam objektui.
Bet mes įsitraukėme. Pinigai plaukė iš pradžių geri, o už tai šiais laikais galima ir ant gerkles nuosavai dainai užlipti. Pradėjom kalbėtis su žmonėmis iš kitu brigadų, pavaišinom šefo sekrtetorę šokoladu su šampanu ir statyba pajudėjo. Žinoma, kai kurius svetimų firmu darbuotojus teko vos ne spyriais į užpakalį išjudinti, bet ko nepadarysi del „Pergalės“.
Viską nubrauke vakarykštis skambutis. Šefo sekretorė papasakojo nugirstą pokalbį, kad mums ir dar kelioms brigadoms nusprendė nemoketi. Bankrutavo vienas iš investuotoju ir visas svetimas firmas nutarta palikti ant ledo. O aš jau stebejausi, kodėl visi pinigų pervedimai mums sustojo. Dabar aš vaikščiojau po statybą ir mąsčiau: kaip papasakoti žmonėms, kad męs bankrutuojam. Brolis, draugai, žmonės kurie manimi pasitikėjo. Galima jiems pasiskųsti siautėjancia krize, bet vaikinai vistiek i mane kreivai žiūrės. Ir svarbiausia, kaip niekšai viską apskaičiavo, - kaip tik dabar, kai visi pinigai ir kreditai išleisti statzbinems medžiagoms ir algoms. Juk pagal vokiškus įstatymus, norint kreiptis į teismą, reikia advokatams iš karto sumokėti dešimtąją dalį ieškinio. O pas mane kišenėje tik šimtas „eurikų“ ir pora tūkstančių paslėptų kojinėse.
Praeidamas pro brigadą rumunų gastarbeiterių, rišančių geležį, aš nusišypsojau. Štai pagaliau ideali proga išlieti savo pyktį ir nusiraminti. Pasikviečiau su savim du praktikantus, Ditmarą ir Olegą, kaip pačius protingiausius iš likusios jų bandos su mintim, kad jie gal ir netaps statybininkais, bet tegul nors pasižiūri, kaip aš dulkinu nevėkšlas ir už ką. Tokia patirtis jiems gali praversti ateityje.
Priėjau prie būsimų mano blogos nuotaikos aukų ir pradėjau juos „mokyti gyventi“:
- Wo ist eure Shef? Was machen Sie hier? Weg raus von hier! *
Parodęs į artėjančius audros debesis, pratesiau:
- Gleich kommt, Grosse Bum bum! Jums kajuk bus! Vershteen! **
Visi rumunai, pamatę mano keistus judesius ir beprotišką veido išraišką, pabėgo. Liko tik jų vadeiva, mokantis net dvidešimt vokiečių kalbos žodžių ir pabandė pasiteisinti. Bet čia i geležinę konstrukciją trenkė žaibas ir mano paskutinė mintis buvo:
- Jūs dar man už tai sumokėsit

*Kur jūsų šefas? Ką jūs čia darot? Lauk iš čia!
**Jūs dar už tai man sumokėsit!





Dangaus kanceliarija

     Šviesa tunelio gale traukė ir domino mane. Tai štai koks tu, gyvenimas po mirties. Praėjęs takoskyrą, truputėlį nustebau. Už didžiulio stalo sėdintis sekretorius man priminė Kūlverstuką. Stengdamas nerodyti savo sumišimo, aš stebėjau, kaip jis beviltiškai bando išvengti pralaimejimo žaisdamas šachmatais su nematomu priešininku. Matydamas jo eilinį klaidingą ėjimą žirgu, aš jau norėjau patampyti jį už ausų, bet susilaikiau. Vis dėlto čia sprendžiasi mano likimas ir geriau pirmiausia išsiaiškinti kur aš atsiduriau ir tik po to kišti savo trigrašį.
Pamatęs, kaip nulinko Kūlverstuko ausys, nesusilaikiau ir patariau:
  - Gerbiamasis, - Jis pagaliau nusprendė atkreipti i mane dėmesį. -  jei jūs pastumsite savo bokštą į c4, tai po poros ėjimų jūsų priešininkas praras arba žirgą, arba rikį. Tada jūs sugebėsite sužaisti lygiosiomis.
Kūlverstukas pašoko nuo kėdės ir šlubuodamas pradėjo sukti ratus po kambarį:
- Pagaliau vėl pasirodei! Ir kaip įprąsta, negali nesusilaikyti nepatarinėdamas. Juk jau ne karta dėl to nukentėjei.
Čia mano atmintis pagaliau pradėjo užsiiminėti savo tiesioginėmis pareigomis ir sustatė viską i savo vietas. Kažkas tokio jau buvo, eilinė reinkarnacija, eilinis ginčas su Kulvemudru, -vyresniuoju antrojo rango demonu, atsakingu už mano įsikūnijimus. Kažkada aš šioje ministerijoje užėmiau aukšto rango pareigas, bet sugebėjau laimėti pora partijų su dideliu reitingu ir vietoj prizo pasirinkau galimybę pragyventi dar kelis paprastų žmonių  gyvenimus. 
Staiga su žodžiais, - O šefas grįžo, vėl bus linksma! - atbėgo Genamudras. Pasižiūrėjęs į juos, aš nesusilaikiau ir paklausiau to, kas jau seniai kirbino mano pasamonę: - O dabar staigiai prisipažįstat, koks idiotas sugalvojo jus pavaizduoti jus vaikiškuose filmukuose? Ir ką ten veikė musų vadovė, gerbemoji Fru Šapokliak?
- Gerbiamas Varuna, supraskite, čia mums iš viršaus atsiuntė naujas instrukcijas. Kai po kelių religinių revoliucijųtrijose realybėse, atvykstančios pas mus vėlės pradėjo mūsų labai bijoti, teko kreiptis i asurus. Lyg nieko protingesnio negalėjo viršuj surasti. Mums tai kas, sekančiam departamente pas poną Belzebubą buvo panaši problema, tai jie nieko kito nesugalvojo, kaip pavokti iš mūsų multiko „Bonifacijaus atostogos“ idėją.
Mintyse nupiešęs paveikslą „Žiaurūs vaikai tyčiojasi iš nelaimingo Belziko“ paklausiau, kur dabar randasi tokio puikaus sumanymo autoriai. Išgirdęs, kad visi jie dabar sėdi slaptame Kinijos kalėjime. Jei sugebės ten sukurti manifestą, kuris pakeis tos šalies žmonių mąstyseną, galės grįžti į savo pareigas, nesugebės – sekančioje realybėje jų laukia žydų teatras Osvencime, pagalvojau: - Kaip tai puikiai atitinka mano seno draugo humoro jausmą.
Bet mane vėl pradėjo kamuoti keisti įtarimai.
- O dabar greitai prisipažinkit, mano staigi mirtis, tai irgi jūsų rankų darbas?
- Taigi mes jau matėme, kad tau ten tapo nuobodu. Lakstei po visą pasaulį kaip nudegęs, nieko nepasiekei, palei musų apskaičiavimus, po metų būtum mirtinai užgėręs.
Todėl jūs dar ir vaikštote eiliniais demonais. Bet nutraukti mano lygio demonui sunkiausius ekzaminus reikalingas įsakymas iš viršaus. O štai ir jo autorius, tiksliau autorė, Fru Šapokliak visoje savo grožybėje.
- Ponas Varuna, nustokit išsidirbinėti! Vyksta naujas žaidimas, su rimtais prizais. Jei mes pralaimėsim, musų departamento reitingas nukris šimtu punktų. - Viskas, bizūną parodė, tuoj pakiš ir meduolį. - O jei laimėsim, visi mūsų konkurentai galės griaužti kilimo kampą savo kontorose. O mūsų departamente iš profesionalų likote tik jūs vienas.
- Taip, o kur tas mūsų, amžinai teikiantis viltis, perspektyvus iki begalybės ponas Garuda?
Visos draugiškos kompanijose veiduose atsispindėjo ilgesinga, suvalgiusio dvi citrinas žmogaus, veido išraiška. Įkalbinėjimus pratesė pati Fru:
- Jis paskutiniame žaidime nusprendė pabūti Jefreitoriumi ir nesusidorojo su užduotimi. Netgi baigė gyvenimą savižudybe. O už tai, pagal reglamentą, jam reikia prakėpsoti du gyvenimus seilėtų demonų pasaulyje.
Taip, sužaisti už Jefreitorių, arba kaip mano paskutiniame gyvenime vadino Hitlerį, tai aukštasis pilotažas. Per visą mano ministerijos istoriją, tai pavyko tik keturiems kandidatams. Jie iš karto gavo aukščiausių demonų pareigas, bet kokiu būdu jiems tai pavyko, viršuje stovintys neišduoda. Jiems juk labai patinka laužyti ragus išpuikusiems gudročiams.
Neiškentęs paklausiau:
- Ir kas tai per prizas, dėl kurio teko pajudinti vargšą seną demoną?
Kulvemudras ir Genamudras nusisuko, norėdami paslėpti savo išsiviepusias ėdykles, bet Fru Šapokliak neatkreipė į tai dėmesio.
- Galimybė pagyventi papulusiam į nelaisvę vienai indėnų genčiai Amazonės džiunglėse dominikonų misionieriui. Ten pasirodė vienas labai įdomus šamanas.
Viskas aš papuoliau. Toks šansas pasirodo akiratyje vieną kartą iš milijono. Pasistengęs išlaikyti šaltą veido išraišką, paklausiau:
- Bet vis dėl to, kodel jūs nusprendėte, kad aš būtent tas asmuo, kuris reikalingas šiam žaidimui? Juk tiek daug naujų demoniukų laukia savo svajonių išsipildzmo?
- Gerbiamas Varuna, - visas poskyris vienas paskuj kitą poulė mane įkalbinėti. - Juk jūs mūsų legenda, būtent tokių situacijų specialistas. Paskutinę jūsų užduotį, kai šalyje užkrėstoje pilietiniu karu, jūs, paprastas pirklys, pakėlėte tokią liaudies nepasitenkinimo bangą ir, prabėgomis įvedėte ten tvarką, visi mokiniai studijuoja kaip žaidimo taisykles.
Žinoma, tokia pagyra mane sušildė, truputį, na tik ausys paraudo. Maskvos Kunigaikštystė krečiama pilietinio karo, gaujos svetimšalių samdinių, naikinančių viską savo kelyje ir Kuzma Mininas. Oj, kaip ten aš prasisukau. Ir tai tik todėl, kad jūsų nuolankus tarnas mėgsta surasti nestandartinius sunkių problemų sprendimus. Ta pergale suteikė man galimybę pragyventi be Dangaus Kanceliarijos priežiūros dvi reinkarnacijas paprastų žmonių kailyje. Smulkmena, bet taip maloni. O dabar norėtusi sužinoti naujo Žaidimo taisykles.
Lietuva, XVIII amžiaus pradžia. Man išskirtas jauno ponaičio kūnas ir prisiminimai. Pagal Žaidimo taisykles, mane lydi du jauni demonai, praktikantai. Visiems trims paliekama atmintis apie paskutinį gyvenimą. Minimumas žinių, bet žaidimo eigoj kiekvienam iš mūsų padovanos po porą trečio rango supergalimybių. Užduotis paprasta – išgyventi, o šalis turi per artimiausius du šimtus metų įsitvirtinti pasaulinių žaidėjų dešimtuke.
Kadangi niekas nenori, kad pavojinga informacija pasiektų nereikalingas ausis, žaidėjams bus į pasamonę infiltruota iškreipta informacija apie Žaidimo tikslus. Mūsų varžovai šykart pasirinko varianta, kai jų figūra pradeda pačiam viršuje, todėl neturės praktikantų, o iš supergalimybių gaus vieną, ir tai tik penkto laipsnio.
Aš apžiūrėjau atėjusius praktikantus, perskaičiau dar sykį jiems saugumo technikos taisykles ir perspėjau, kad už jų nesilaikymą bus atitinkamai nubausti. Dar sykį pasižiūrėjau į tuos, ne pas visus pasitikėjimo jausmą sukelenčius veidus ir prileidau juos prie pagrindinio kristalo. Uždėjęs ant jo ranką, spėjau išgirsti:
- Ir kad kelias jums nedulkėtų!