Laukimas

Pušų sakais pakvipę lubos,
ir vakaras kaip vaškas vaikiškai sustingsta.
Pavasaris už medžių gaisro klūpo
ir graudžiai lūpą timpčioja.

Pavasariniais rūbais
alyvų šakos, gęstančios ant tavo kelių.
Ir bitės atsisveikina ratuotos,
ir pilkos kregždės keliasi.

Ir tu lyg jaunas strazdas ant sienojo,
ir aš kuždu - čia mano uostas laikinas.
Čia mano mintys ilgesiu užsiliepsnoja,
grąžink man laiškus.

Nukrito spynos nuo miškų ir žodžių,
ir pro duris įsėlina šešėlis rainas.
Regiu tave vėl ilgesy išdrožtą,
ir pasidaro man baisu - išlėkusiam į laisvę.


Nuėjus lietuj

Ir vėl aplink sodybos.
Namai iš atminties iššoka.
Seni varteliai, kaminai - radybos
prilenkia prie tikrovės atminimų šaką.

Lietus išeina kloniais,
įsiremia į kaktą saulės spindulys.
Namus paglostai, skruostus raudonšonius,
ir žiemai išardytas traktoriaus dalis.

Ir ne galvoj pratrūkę lietūs,
po ančių, gervių girgždančiu sparnu..
Kaip įtampa tikrovė prisilietus -
pareikalaus atėjusio
ir duonos, ir dainų.