Prie šulinio

tarp purpurinio sapno ir
antklodės šaltos
mandarinais kvepiančio mėnulio
ir drugiais nusagstyto dangaus
ji pasvirusi į žalią šulinį stovėjo
o akys vis krito į vandenį
stebėjo kaip tuščiai atsimuša ir paneria
kartu su blakstienom
pašto ženklų nei mano laiškų
ji niekada nekolekcionavo
tik atsisveikinimo žvilgsnius
ir trupinius nuo stalo
paskutinės vakarienės
ratilai palydėjo jos šlampančius plaukus
naktiniai drugiai pavogė
kelis prisilietimus nuo šulinio krašto
geliantis šulinio lietus
nedrąsiai apkabino mano langą.