„Be pavadinimo“ Pirmas skyrius

1 skyrius

Prisiminimai: 1130

Antgamtiška

-Mama, -suaimanavau. - Dar penkta valanda ryto, kokios dar šaudymo pratybos?

Virš mano lovos buvo palinkęs susirūpinęs mamos veidas. Aišku, man tai neturėtų kelti rūpesčių, juk visos mamos rūpinasi prieš išlydėdamos sūnus į kalnų liūtų medžioklę, tik… Paskutinį kartą negrįžo trys: du mirė sudrąskyti, trečias - nukraujavo pakeliui. Bet juk dar tik pratybos, o ne medžioklė.

Nors.. Prieš keletą dienų kaip tik sapnavau medžioklės akimirkas, iš kurių atsibudau net šoktelėdamas nuo lovos. Sapno vaizdinius dar ir dabar regiu labai aiškiai ir ryškiai. Buvau pasislėpęs už krūmokšnio, odinėmis pirštinėmis remdamasis į svilinančias gelsvas dulkes, nusėdusias šlaitą. Nors veikiau - geroką skardį. Netoliese pradžia besidriekiančios uolos, matyt, kokio kalkakmenio, nes atrodė nelabai tvirta ir gerokai aptrupėjusi. Veidą vilgė prakaitas, trykštantis nuo didelio karščio. Į veidą plūstelėjus menkam, bet vėsiam vėjo gūsiui išgirdau vienišo juodo varno klyksmą. Atsigręžiau, tačiau jo nebuvo, nors jaučiau jį, net galėjau apibūdinti, kur yra, kaip atrodo… Toliau tykojau. Nukritus keliems akmenims, mano dėmesį nukreipė uola. Ant jos šlaito, išsikišusio nuo šiaurinės pusės, išdidžiai ir ramiai stovėjo, savo galią įtaigiai rodydamas retas, unikalus, pavojingas Karališkasis Kalnų Liūtas. Jo sidabriška spalva mane užhipnotizavo. Kaip kvailys rymojau už krūmokšnio pravėręs burną, ir negalėdamas suimti į rankas lanko, nes tas žvilgsnis.. Tos tyros akys tarsi norėjo man kažką pasakyti…

***

Pailsėjęs po pratybų išėjau įkvėpti gryno oro. Sėdėjau pakrantėje, kol staiga pajutau lengvai ant mano pečių nuslystančią ranką. Nereikėjo atsisukti, nereikėjo klausti. Žinojau, kad čia ji. Gvineverė. Tik išgirdau:

-Kaip savijauta? -ji visada klausdavo to paties.

-Kaip ir visad, - nesutramdžiau besiveržiančio pykčio, trenkiau iš visų širdies gelmėje susikaupusių jėgų į šalia buvusį sausą pakrantės rastą. - Nekenčiu jo! Ir girdi iš manęs tai ne paskutinį kartą, pati žinai.., - numykiau. -Aš vis dar ant jo nirštu visa širdimi, visu kūnu bei siela. Jis man - ne tėvas. Jis man - niekas.

-Nori naujo klausimo?

-Sakyk.

-Kokios spalvos yra meilė?

-Na, kaip visi atviručių pardavėjai kioskuose bei prekybos vietose pasakytų - raudona.

-Klysti.

-Tai kokia tada, Gvinevere? Ar tai nauja mintis Tavo paveikslui?

-Ne..

Tylėdami sėdėjome ilgai. Mąsčiau apie Liną, apie medžioklę, apie sapną. Norėjau apie tai pasipasakoti Gvineverei, tačiau neišdrįsau. Žinojau, kad jei ji pati neturės konkrečios nuomonės, konkretaus atsakymo, tai tada man į galvą pažers begales naujų klausimų ir idėjų dar vieniems ir ilgiems svarstymams. Saulei nusileidus pakilome iš savo vietų. Ėjome drauge, šalia vienas kito, tačiau tylėjome lyg vandens prisisėmę į burnas.

Ją palydėjus namo ir jau pasukus savųjų link išgirdau tylų šnabždesį:

-Jos spalva yra mėlyna..

***

Pats nustebau kaip anksti pabudau, turbūt dėl žmogaus, kurį girdėti norėčiau mažiausiai, knarkimo. Tačiau atsibudau vistiek ne taip anksti, kaip motina. Ji visad keldavosi anksčiau nei kiti namiškiai, man kartais rodos, kad ji išvis nemiega.

Pabandžiau atsiminti, ką sapnavau, tačiau, be milžiniškos žalios žuvies, nieko daugiau nebeprisiminiau. Nusprendžiau, kad nebeužmigsiu, tad išsiropščiau iš lovos ir be garso išsliūkinau laukan.

Saulė po truputį ruošėsi kilti, rytuose virš vienuolyno dangus jau buvo nusidažęs geltonai oranžine spalva. Nužvelgiau miestelį, besidriekiantį žemyn, link jūros, kurį laiką stebėjau žvejų laivus, išplaukiančius žūklėn. Viešpatie, tikrai niekada nebūsiu žveju, tokioj ankstybėj keltis…

Nusižiovavau, vos neišsinarindamas žandikaulio. Nieko geriau nesugalvojau, todėl patraukiau uosto link. Turguje pamažu rinkosi moterėlės, kaip visad žvalūs prekybininkai stengėsi įsiūlyti žmonėms viską- kad ir ką pardavinėtų - nuo morkų, kopūstų ir kiaulių galūnių, iki vežimų ratų ir dar velniai žino ko. Turgus manęs niekad nežavėjo, todėl iškart pasukau į siaurą gatvelę šalia. Dar kiek paslampinėjęs grįžau namo, pasiėmiau lanką, strėlinę pilną strėlių su gandro plunksnom, ir patraukiau į treniruotę.

Susikaupęs stovėjau priešais šiaudinę mešką, stovinčią už gerų 70 metrų. Ištraukiau strėlę iš žemės, pirštais perbraukiau lygų jos paviršių, plunksnas, įsistačiau ją į lanką, įtempiau templę, ši girgždėdama įsirėžė į skruostą. Įsistebeilijęs į raudoną apskritimą meškai vietoj akies, kelissyk giliai įkvėpiau ir atleidau templę.

-Oi, kaip pirštu į akį! - priėjęs Sigbertas kvatodamasis trinktelėjo man nugaron.

-Ir man malonu tave matyti, Sigai.

Praėjęs pro mešką ištraukiau strėlę iš tvoros.

-Didžioji diena jau ne už kalnų, o tu vis dar šaudai kaip merga… Susiimk, nes taip ir liksi berniuku visą gyvenimą, - išsišiepęs jis paleido strėlę tiesiai meškai į galvą.

Abu dar ilgokai šaudėm į nelabai vykusiai padirbtą mešką. Pamažu atsigavau, į taikinį nepataikiau tik du sykius, o treniruotei einant į pabaigą, jau pataikydavau ir į raudonąją „akį”. Vidurdienį, pasibaigus treniruotei, tariau Sigbertui:

-Pameni, sakiau, kad vieną dieną tam šunsnukiui blogai baigsis? Tai žinok, nuojauta kužda, kad ilgai laukt nebeteks.

Sigbertas tik šyptelėjo.

-Panašu, kad taip ir bus.

Sėdėjau ant didžiausios uolos krašto ir klausydamasis bangų mūšos, stebėjau kaip apatinis saulės kraštas lėtai susijungia su jūra.

-Laukiau tavęs.

-Nejaugi? - tarstelėjo Gvinė ir prisėdo šalia. Netrukus įsivyravo tyla. Mums nereikėjo žodžių, kad suprastume, kokie artimi esam. Man užteko to, jog paslapčia galėjau ja grožėtis: jos ramia veido išraiška, vėjo žaislu tapusiais plaukais, akimis. Tomis giliomis ir paslaptingomis akimis, į kurias kiekvieną kartą pažvelgus apimdavo nesvarumo būsena.

-Žalia. - Jaučiau, kaip mergina klausiamai sužiuro. -Klausei kokios spalvos yra meilė. Taigi, atsakau - žalia. - Gvinė nusišypsojo, bet tylėjo.

-Nepaklausi kodėl? - neištvėriau, nes mintyse jau turėjau atsakymą.

-Ne, - tarė ir išsitiesė ant grublėto uolos paviršiaus.

Tyla kartais gali būti tokia iškalbinga. Jos linijos grakščiai sukiojosi tarp mūsų ir tirpo naktyje. Pamažu ėmė žiebtis pirmos žvaigždės, o Gvinevertė vis tylėjo. Bijojau sugadinti šią akimirką. Tiesiog jaučiau, kad dabar, labiau nei bet kada, man reikia šitos ramybės. Staiga pajutau, kaip smarkiai ėmė plakti širdis. Mergina už nugaros tupėjo ir alsavo į mano kaklą.

-Tu taip pasinėręs į savo mintis, kad negirdi ką sakau. - Pašokau lyg nudiegtas ir sutrikęs pažvelgiau į ją.

-Galvojau apie turnyrą. Juk supranti, kaip man tai svarbu, - tariau kaip galima ryžtingiau.

-Taip, tiesa…

Gvinė atsisveikino ir dingo naktyje, man nespėjus atsikvošėti.

Paskui dar ilgai žiūrėjau į tolį, bandydamas prisiminti, kada paskutinį kartą mačiau jos akis, šitaip spindinčias neaiškios kilmės žiburiais. Vis dar sėdėjau ant uolos, mataruodamas kojomis, mąsčiau apie ateitį, kurioje nebūtų JOS ir kraupau vien nuo minties, kraupau, lyg tūkstančiai adatų varstytų mano kūną… Kartais, atrodo, juntu ją taip, lyg saulės spindulius žaidžiančius blakstienose - tokią šiltą, švelnią, meilią, bet nesurandamą, nesugaunamą, pasiklydusią savo erdvių pasaulyje… žaidžiančią. Mylinčią. Kenčiančią. Drąskomą įsitikinimų. Bet ne čia. Galbūt gyvenančią viename savo paveikslų, ar vis besikraustančią iš vieno į kitą…

Tesuvokiu vieną -po jos nepalaužiama ramybe slepiasi laukinis žvėrelis, užsidaręs narvelyje pats, savo noru. Melsvai žaliam narvely.

Begalvodamas apie tą žvėrelį patraukiau link, kažkada (žmonės jau pamiršo kada) sukrauto akmenų rato. Ant kiekvieno akmens buvo po runą, ir niekas nebeprisiminė, ką jos reiškė. Čia ateidavau, kai jausdavausi sumišęs. Tačiau, po paskutinės medžioklės, kada nebegrįžo mano vaikystės draugai, su kuriais čia žaisdavom, stengiausi aplenkt šia vietą iš tolo. Tai kėlė man skausmą, kuris nusmelkia iki pačių sielos gelmių.

Akys užkliuvo už pergamento skiautės, įstrigusios tarp akmenų. Priėjęs pakėliau ją ir pamačiau tai, ko nesitikėjau pamatyti: senovės žmonių raštą, tiksliau juo užrašytus kelis žodžius:

„Amin mellon napoldora ar’ nomin”

Skaičiau vėl ir vėl. Žinojau, ką tai reiškia: „Mano draugai yra jėga ir išmintis”, bet dar nesupratau, jog tai pakeis viską, kuo tikėjau lig šiol.

Sunkia galva grįžau namo. Man buvo sunku suvokti, kad tai kam ruošiausi visą savo gyvenimą įvyks jau mažiau nei po mėnesio. Stovėsiu tame prakeiktame akmenų rate, galvodamas, ar tai paskutinis kartas, kai matau savo draugus, ar jie žus, ar žūsiu aš pats?..

Motina jau miegojo, nelaukė manęs, jau priprato prie mano naktinėjimų. Tyliai, kad neprižadinčiau jos nutipenau į savo kambarį. Pro ažūriniais raštais puoštą langą ant lovos kojūgalio ir grindų krito pamėkliška mėnulio šviesa. Atsiguliau, tačiau negalėjau užmigti. Jaučiau labai keistą jausmą krūtinėj, per nugarą nubėgo šiurpas. Žinojau kas tai, tik nenorėjau pripažinti to. Nenorėjau pripažinti, kad bijau.

Ilgas valandas gulėjau spoksodamas į lubas, kol pagaliau kažkas iš aukščiau manęs pasigailėjo ir atsiuntė sapną, tarp kitko, labai kvailą.

Buvo karšta vasaros popietė, gulėjau po medžiu tankiai alsuodamas ir kramtydamas smilgą. Tai buvo trumpa idealumo akimirka, kol negavau galvon kažkokiu kietu, apvaliu daiktu. Greit atsisėdau ir, pasitrynęs kaktą, ėmiau dairytis, netoliese pamačiau gulintį obuolį ir pažvelgiau į viršų. Akimirka kita ir aš, kvailai trypdamas, išsisukinėjau nuo obuolių krušos. Dėdamas didžiausias pastangas, stengiausi įžvelgti, kas slepiasi po tankiais medžio lapais. Kruša liovėsi taip staiga, kaip ir prasidėjo. Šiek tiek luktelėjęs, įsirėmiau į medį ir darkart pažvelgiau aukštyn. Aplink vyravo svajinga ramybė, tik tolumoje kartais cypteldavo koks paukštelis. Šoktelėjau į viršų ir užsikabinau už pirmos tvirtesnės šakos. Iš apačios medis atrodė gana nedidelis, bet lipant į jį teko nubraukti ne vieną prakaito lašą, o nei viršūnės, nei paslaptingojo gyventojo nesimatė. Ir tuomet, kai jau nebesitikėjau nieko išvysti, man už nugaros kažkas šmėstelėjo, staigiai grįžtelėjau ir išgirdau trakštelėjimą. Šaka lūžo. Jutau tik gaivų vėją, žaidžiantį su mano plaukais, ir tolumoje tirpstančius žodžius:

-Kitą kartą atnešk obuolių pyrago.

Pabudau ties tuo pačiu medžiu, tik jau ant žemės. Ne iš karto suvokiau, jog guliu, galvą padėjęs ant merginos kelių. Vos tik tai supratęs, pašokau.

-Atleisk, aš nenorėjau… Beje, ką tu čia veiki? Maniau, merginoms čia negalima…

-Kol niekas nežino, tai ir neskauda, - mergina nusijuokė, tačiau, aidintį ir skaidrų, it varpeliai vėjyje, jos juoką, pertraukė kitas balsas, atsklidęs iš toli:

-Ei, Talai! - tai buvo Sigbertas.

-Sveikas, Sigai.

Mergina vangiai pažiūrėjo į atėjusįjį.

-Labas, mielas broleli.

-Lina?! Ką tu čia veiki?

Sigo nuostaba tik patvirtino merginos žodžius, jog niekas nežino, kad ji čia būna.

-Nieko, jau einu namo. Iki, Talai, - pakilo ir, šyptelėjusi mano pusėn, nupleveno sau.

Tyliai nusijuokiau iš Sigberto, šis atrodė lyg su kuoka per galvą gavęs.

-Žinai, o tavo sesuo visai seksuali. Kokie iškilimai…

-Ai, Talai, patylėk…

Tyliai žiūrėjau į susikrimtusį Sigo veidą ir žinojau, jog tas pats nerimas švietė ir manajame.

-Viskas bus gerai, mes liksime sveiki, tu grįši pas savo šeimyną, - pasakiau ramindamas, bet ir pats nelabai tikėjau savo žodžiais.

-Nori pasitreniruoti? - paklausė Sigbertas ir, nelaukęs atsakymo, puolė.

Viskas atsitiko savaime, pritūpiau, nusitaikiau, atrodė, jog viskas vyksta labai lėtai, ir, kiek galėdamas stipriau, smogiau Sigui į krūtinę. Vaikinas nusirito medžio link ir galva tėškėsi į jį taip, kad žemėn nukrito nemažai obuolių. Paskutinį pakaušin bumbtelėjusį raudonšonį vaisių Sigas metė man. Pastūmęs dar vieną saldų krituolį link jo, prisėdau šalia ir pasigardžiuodamas suleidau dantis į vaisių.
- Žinai, gal surinkim šiuos obuolius.., - betriaukšdamas pasiūliau Sigbertui.
Liūdnai šyptelėjęs, Sigas pakilo nuo vešlios žolės, ir, susimąstęs, atsirėmęs į obels kamieną, pažvelgė į tolumoje mirgančius debesis. Tuo tarpu šmaikštaujanti gamta iškrėtė dar vieną pokštą -ant Sigo galvos nukrito dar vienas, šį kartą, jau paskutinis, pažinimo medžio vaisius. Kvatodami, surinkome obuolius ir patraukėme namo.
- Galiu lažintis, tavo sesuo iš jų iškeps patį skaniausią pyragą…