Prologas

Prologas

Dabartis: Kaip gera būti namie…

Begulėdamas ant kalvelės prisiminiau kažkada seniai man mamos sektą pasaką, o gal sakytą eilėraštį, jau gerai nepamenu. Tai buvo pasakojimas apie seną žmogų, kuris prarado visą gyvenimo džiaugsmą ir bjaurėjosi savo pasiekimais, sakydamas sau, jog galėjo nuveikti kažką prasmingesnio… Dabar prisimenu tik mažą ištraukėlę:

„… Ar kas pagijo? Niekas nesiteiravo.

Aš tūkstančiams patsai daviau nuodų

Ir vietos sau iš gėdos nerandu,

Kad jie garbina žudiką savo. ”

Prieš porą metų būčiau tvirtinęs, jog jis yra senas kvailys, nežinantis ką padarė ir kaip žmonėms padėjo…

-Ei, Talai, kur tu?

Tai buvo labiausiai erzinantis garsas, baisesnis netgi už tą, kurį sukelia metalas braukiamas per stiklą. Vieną akimirką dvejojau ar verta atsiliepti. Žinojau kas manęs laukia: apsikabinimai, bučiniai, meilūs žodeliai… Vemti verčia. Tačiau, gerai pasvarstęs, atsiliepiau:

-Aš čia! - šuktelėjau. Žinojau, jog pasigailėsiu. Ir štai pasirodė ji - aukšta, liekna, nekaltų, šviesių mėlynų akių, mergina, juodus plaukus surišusi į įmantrų kuodą,.

-Tavęs ieškau jau visą dieną, kur, po velnių, buvai dingęs?

Nenorom nusišypsojau, pykstanti ji atrodo tokia miela. Žinoma, aš jai patinku, tik ji stengiasi to neparodyti visaip bandydama išvengti šios temos. Vieną gražią dieną jai pritrūks temų apie ką šnekėti. Pagalvojęs apie tai sukikenau ir tuose nuostabiose akyse pamačiau nerimą, kuris buvo pasislėpęs jau dvejus metus.

-Lina, nejaugi manai, jog aš dingsiu? Praėjo šitiek…

-Ar kada pagalvojai, kaip jaučiasi kiti gyventojai, gyvenantys čia? - pamažu jos balsas virto šnabždesiu ir tai privertė mane susimąstyti.

***

Kelionė namo su Lina… Kas gali būt geriau? Bet kas… Žinoma, kiekvienas vaikinas apsiverktų iš laimės, gavęs šansą palydėti šį grožio įsikūnijimą bent iki savo kiemo vartų. Tačiau ne aš. Žinojau, jog ji slapčia graužiasi, dar dabar girdžiu kaip ji naktį tyliai kūkčioja, galvodama, jog aš miegu. Mano apmąstymus nutraukė iš kažkur atsklidę žodžiai:

-Talai, čia tu?

Atpažinau tą balsą, kuris čiurleno lyg kalnų upelis, Gvineverė. Staiga pajutau, jog krentu ant žolės.

-Madorai, Liusi, baikit! - subarė vaikus Gvin.

-Mam…

-Negražu lįsti prie svečių.

-Mam, jis ne svečias, galima sakyti - jis čia gyvena…

Nusijuokiau, tai buvo gryniausia tiesa. Čia praleisdavau visą laiką, kai tik netrūnydavau karaliaus menėse, kaip archontas, ar pačio karaliaus patarėjas.

-Vaikai, eime į vidų ir aš jums papasakosiu tai, ką jus senai norėjot sužinoti, - mačiau, jog mano žodžiai vaikus dar labiau pradžiugino ir visi drauge suėjom į vidų.

***

Sėdėjome sotūs, bet jutau nuo mažylių sklindantį smalsumą, galėjau net jį užuosti… Nors kitą vertus, jau senai besiprausiau, taigi, negaliu tiksliai pasakyti kas tai - ar smalsumas, ar aš.

-Taigi, mažieji neklaužados, ką norėtumėt išgirsti?

-Viską! - abiejų akyse mačiau tą pačią ugnelę, kurią matydavau jų mamos akyse, nutvėręs ją sliūkinančią pas mane naktį.

-Gerai. Klausykitės įdėmiai…