12 dalis (Pusryčiai)

Nenorėjau patikėti tuo balsu iš kito pasaulio. Tad dar labiau prisitraukiau prie savęs naktį mane šildžiusį kūną:
  - Tu čia, Violeta, čia... -  raminau save.
  - Taip, čia aš, Violeta, ta pati, -  vėl link manęs iš kaži kur atskriejo balsas.
  Jaučiau, kaip slysta iš rankų ta šiluma, dingsta kaip užkeikimas pragydus pirmiems gaidžiams. Ne, to negali būti. Vis dar  užsimerkęs desperatiškai glaudžiau prie savęs lauko gėlėmis kvepiančią pagalvę, vienintelę likusią šios nakties draugę.
  - Na tikrai, jūs kaip mažas vaikas, kurio negalima ryte prikelti į mokyklą, - jau visai aiškiai, šalia savęs girdėjau kiek suirzusį balsą. – Kelkitės, užteks čia voliotis, darbai laukia.
  Tai pasakiusi, nieko nelaukdama ji ėmė ir ištraukė man iš rankų pagalvę, taip tarsi nukirpdama bambagyslę, kuri mane silpnai, bet vis dar jungė su nakties mylimąja, sapnų Violeta.
  Atmerkiau akis. Sunku buvo žiūrėti į tas naktį bučiuotas lūpas, tuos pačius jai ant pečių krintančius juodus plaukus ir išlikti ramiam. Protas sakė, kad tai buvo tik sapnas, bet kūnas nenorėjo tuo patikėti. Delnai rodės vis dar jautė jos kūno šilumą, o burnoje vis dar buvo gyvas jos skonis. Norėjosi tik vieno, užsimerkti ir vėl sugrįžti į tą naktį, kur buvo taip gera, kur Violeta, jeigu tai buvo ji, buvo mano, be jokių etiketų ir mandagumų, taip natūraliai ir žmogiškai, kaip tai gali būti tarp vyro ir moters, besidalinančių aistrą.
  - Kelkitės, o tai apliesiu vandeniu, - jau visai netekusi kantrybės ji dairėsi po kambarį, žiūrėdama kokį čia indą su vandeniu pagriebus.
  - Gerai, gerai, jau keliuosi, - suskubau ją nuraminti atsisėsdamas lovoje. – Sutinku, kad ryte reikia į dušą, bet gal ne lovoje, jeigu galima.
  - Paskubėkite, aš jūsų lauksiu virtuvėje. Duodu jums susiruošti tik dvidešimt minučių, - griežtai, kaip tikra mokytoja, pasakė ir nukaukšėjo laiptais žemyn.

  Nebebandydamas jos kantrybės, basas, susisukęs į paklodę, kaip koks Romos imperatorius, rankose nešinas rūbais ir batais, nusliūkinau į vonią. Laiko limitas mane, kaip žinia, spaudė, tad nieko nelaukdamas ir per daug negalvodamas puoliau po dušu.
  - Velnias, - net kvapą iš netikėtumo užgniaužė, kai ledinė vandens čiurkšlė nudegino iš po miegų dar šiltą ir tingų kūną. - Šalta, šalta, šalta. Uhu-hu-hu-hu-hu... – greitakalbe kartojo lūpos. Nebebuvo kur dingti. Mane užliejusi šalta srovė, akimirksniu pažadino iš snaudulio, iš galvos išplaudama naktinių atsiminimų likučius bei nuplaudama nuo nuodėmingo kūno visus susapnuotos meilės nakties įrodymus.

  Susisukau greitai. Jau po penkiolikos minučių buvau apsirengęs ir šviežias kaip  agurkėlis nuėjau į virtuvę, kur buvau laukiamas.
  - O jūs greitas, - pasakė ji atitraukdama lūpas nuo arbatos puodelio ir mestelėdama į mane skubų žvilgsnį.
  - Kur čia nebūsi greitas šaltame duše, - nusišaipiau.
  - Oi, atleiskit, užmiršau perspėti, kad nėra šilto vandens. Boileris sugedęs, - pasakė tai su tokia džiaugsminga šypsena, kad net ir kvailys nesunkiai galėjo nuspėti, už jos besislepiančią tikrąją mintį: „taip tau ir reikia, miegali, tyčia nesakiau“.
  - Na tiek jau to, pats kaltas, užsimiegojau, net prikelti buvo sunku, - dėl šventos ramybės pripažinau savo kaltę. - Tiesą pasakius, seniai taip saldžiai bemiegojau.
  - Sėskit geriau pusryčiauti. Yra neatidėliotinų darbų, kurių, deja, be jūsų pagalbos negalėsiu atlikti.
  - Taip, žinau, sutarėme, kad suremontuosiu jūsų namo stogą. Bet norėčiau paklausti, dėl ko čia dabar tas skubėjimas, juk stogas, kiek žinau, jau senokai kiauras? – nesusilaikiau nepaklausęs.
  - Jei dar atsimenate, aš vakar susilaužiau ranką, - kad matyčiau, ji virš stalo iškėlė sugipsuotą ranką, gyvą jos žodžių įrodymą. – Kadangi neturiu čia daugiau į ką kreiptis, o jūs, kaip tyčia, vakar taip primygtinai siūlėte man savo pagalbą, tai pamaniau, jog nebūsiu per daug ižuli tikėdamasi, kad pabūsite mano vairuotoju. Drįstu priminti, kad šiandien pirmadienis ir man būtinai reikia į darbą.
  - Kur jūs su tokia ranka dirbsit? Be to, juk dabar vasara, vaikai dar atostogauja. Ką jūs toje mokykloje veiksite? – šiek tiek buvau nustebęs.
  - Supraskit, artėja rugsėjo pirmoji, tad mokyklą reikia paruošti mokslo metų pradžiai, viską sutvarkyti. Pati aš gal ir nedirbsiu, bet turiu nuvežti raktus, perduoti šiokius tokius nurodymus, kur ką ir kaip daryti. Ir aplamai, neturėčiau aš čia jums dabar aiškintis. Sakykit, nuvešit ar ne, nes man jau greitai trūks kantrybė, - jaučiau jos viduje beužverdantį pyktį.
  - Gerai, gerai, tik nesinervinkit taip. Gal jums ranką skaudą, kad tokia irzli šiandien iš pat labo ryto, - pasiteiravau beveik mandagiai.
  - Blogai miegojau. Tiesą pasakius, beveik negalėjau užmigti, neturėjau kur to gipso gabalo dėti. Kur bepadėčiau vis nepatogu ir skauda. Todėl atsiprašau, jeigu ką, dėl savo pakelto tono ir suirzimo, - kaip ir reikėjo tikėtis, sulaukiau išsamaus pasiteisinimo.
  - Tai jeigu reikia, galiu dar ir šiandien pas daktarus nuvežti, ta prasme, į miestelį. Prie to paties galėčiau šio bei to nupirkti stogo remontui: įrankių, medžiagų. Teisingiau, jūs nupirktumėte, - šiek tiek nejaukiai pasijutau prakalbęs apie pinigus, kurių neturėjau.
  - Kas dėl įrankių, tai baigęs pusryčiauti pasižvalgykite daržinėje ir sandėliuke, po laiptais. Ten visose pakampėse būdavo prikrauta tėvo įrankių, tikiuosi, rasite tinkamų. Be to, nepasikuklinkite ir palypėkite ant stogo, pažiūrėsite kaip ten ta skylė iš viršaus atrodo. Iš vidaus tai jau gal gerai apžiūrėjote, visą naktį tam turėjote, - pasakė, bandydama man eilinį kartą įgelti.
  O, kad ji žinotų, ką aš veikia šią naktį, į ką žiūrėjau sapnuose, kieno plaukuose maudžiausi...
  - Tiesa, jūs šiandien kitokia nei vakar, - pasakiau žvelgdamas į ją su mano mintis išduodančia šypsena.
  - Ką jūs turite omenyje, - šiek tiek nustebusi ji sužiuro į mane, bandydama kažką išskaityti mano bešypsančiame veide.
  - Jūsų plaukus, panele Violeta, jūsų nuostabius palukus, kuriuos vakar slėpėte susukusi į mazgą, - pasakiau tai švelniai, lyg matyčiau ją dabar kaip sapne, prisidengusią tik plaukų bangomis.
  - A, jus apie tai, - lyg kažko susigėsdama, neaišku ar mano pasakytų žodžių ar to, kaip jie buvo pasakyti, ji pabandė užkišti plaukus už ausies, bet tie nepaklusdami vis tiek išsprūdo. – Su viena ranka, net plaukų susitvarkyti negaliu.
  - O jūs nesiteisinkit, taip dar gražiau atrodote. Nebe tokia griežta ir nesukalbama, kaip vakar, - pasakiau žiūrėdamas į ją per puodelio viršų.
  - Apie ką jūs čia? –ji paklausė lyg nesuprasdama.
  - Ne, nieko. Tikrai nieko blogo. Tik sakau, kad jums palaidi plaukai labai tinka, - bandžiau taisyti situaciją.
  - O jūs per daug neįsijauskite. Palaidais ar surištais palukais, aš likau ta pati ir mūsų susitarimas, kad jūs čia esate, todėl, kad jums reikia darbo ir pinigų, o man - žmogaus, kuris sutaisytų stogą, tebegalioja. O už visą kitą, elementarią žmogišką pagalbą nelaimėje, tai tikiuosi pinigų ar dar ko nors kito nepaprašysite, - pabandė ji eilinį kartą paimti situaciją į savo rankas, nubrėždama tarp mūsų griežtai dalykinių santykių ribas.
  - Ne, nebijokite, tikrai nepaprašysiu, - nusišaipiau sau ir dar įpildamas alyvos į ugnį pridūriau, -  nebent pati pasisiūlytumėte. – bet pamatęs nepatenkintą Violetos veido išraišką skubiai atsistojau nuo stalo, nelaukdamas kada ji šliūkštelės man į veidą nebaigtą gerti arbatą. Paėmęs nuo stalo prakąstą sumuštinį dar mirktelėjau ir šypsodamasis išėjau iš virtuvės, nesuteikdamas jai progos apkaltinti manęs priekabiavimu. Taip ir palikau ją ten sėdinčią, išsižiojusią iš nuostabos.