Proza XV. netokią, kaip visos Kalėdų naktį

2009 12 25

Proza XV

  Dideliais kąsniais dribo sniegas. Ir tai vyko, taip palengva, taip švelniai, jog skrybėlėtieji gatvėse nė neįtarė, kas vyksta už jų matomumo ribų. Visi it kaminkrėčiai pasidabinę juodai mat ši spalva slėpė jų trūkumus – jų baimes pridengdavo šalčio krimstelėjimai į skruostus. Galvose nebebuvo jų darbuose sprendžiamų bylų, žuvies pardavėjau jau nebekvepėjo ką tik parduota žuvimi, gaisrininkai neišgyveno gaisrų. Viskas buvo nusėdę jų sielose, susitaikę esama padėtimi. Juk Kalėdos papuošia, ne tik stalus, bet ir mieguistus ar gūvius veidus. Visi skundai apie sunkumus būna paslėpti, ypač per tokias šventes, kokios yra šiandien...
  Kai nepaliaujamai drimba snaigės.
  Praeivių batų įspaudai, buvo matyti įspausti kiekviename gatvės akmenyje, kiekvienoje senutėje buvo įsprausta po dulkiną paukštį ant peties, kurį pastebėdavo, tik vaikų akys. Gal, tai ne paukščiai, bet angeliukai žaisdavo jų vaizduote. Tik tokie apdulkėję išrodė, tokie sustingę, kaip eretiškai plepantys puslapiai...
  Byrėjo ir ant šalutinių parko takelių – dulkės dangaus. Balta spalva buvo it vėliava, kuri šaukė šešėlius paliaubų sprendžiant bylą. Kaip čia yra... kartojo visi. Kodėl žmonės nepasisotina nukirtę šaką eglutės, bet nepriartėjus net prie brandesnio amžiaus yra nukertamos eglutės, jei mes taip pasisavintume jų vaikus? Ar jie, tada suvoktų mums daromą žalą.
  - Kaip jie galėtų suvokti? Juk jie, turbūt, nė nenutuokia, jog esame... tarė faunas.
  Gan efektingai atrodė, nepakylantys nuo medžių strampų paukščiai, sustingę viename taške, virpinantys sparneliais, taip nežymiai, jog, rodos, nupuls iš padangių ir suduš, kaip kokie delnus šildę arbatos puodeliai, kai sėdėdavom prieangyje susisukę į šiltą skepatą.
  Daug graudžių ir susimąstymo vertų istorijų slepia ši žemė, ne tik per Kalėdas, bet per kiekvieną tau skirtos dienos žiupsnį nutinka vis, kažkas, tokio kas nušviečia viską aplinkui.
  Šian prie šerkšnu nusagstytos eglės diademos susirinko neregėtų gyvūnų – padarų puokštė. Tai ne šunys ir katės, net ne žiurkės, elniai ar žalčiai. Juk pasakoju ne kokią liaudies istorijūkštę. Ši istorija priklauso mūsų laikams, kai žmogaus vaizduotė nepajėgi sukurti, tokios puokštės, jau senai pamirštų padarų, kurie dabar visi sutelpa kompiuterio monitoriuje. Šiąnakt, nei vienas nepasižymėjo noru, kitam pakenkti. Susirinko, net patys droviausi, net tie kurie tikrai verti pašaipos gyvūnai ir padarai: baziliskas, brauniai, cerberis, chimera, alikantas, češyro katinas, dangiškasis elnias, įvairių rųšių drakonai,  džinai, elfai, elojai ir marlokai, fėjos, gauruotis iš La Ferte Bernaro,  golemas, gnomai, grifas, harpijos,, hočiganas, jūros arklys, užnugarinis, virdulinis, kirvakočio šuns, slunkis-kliunkis, žąsiklė, debesėtakiai, kentaurai, feniksas, lamijos, lemūrai, lietaus paukštis, lygintojas, mėnulio kiškis ir dar labai daug kitų, kuriuos galite aptikti Jorge Luis Borges knygoje „Pramanytų būtybių knyga“.
  Dėl netikėjimo buvo deginami ir metami į laužus, kaip dabar elgiamasi su miške nepuošiamomis, bet iš jų vagiamomis Eglaitėmis. Buvo paliekami, tik banalūs bulvariniai skaitaliūkščiai ir biblijos, kuriose pasakojama apie Nojaus valtį, kurioje nei vieno panašaus gyvūno tikrai nebuvo įsodinta, bet jie atkeliavo iki mūsų laikų, kažkokiais nepramintais minčių takeliais. Šiąnakt teisę kalbėti turi visi, juk žmonės neis į miškų glūdumas sėdės savo namų sostuose gurkšnodami vyną ar ką stipriau ir savo apsvaigusiomis galvomis, nė nesusimąstys apie, tai kas renkasi aptarti jų nuodėmių. Jie susirinko, kad būtų išgirsti iš visų pasąmonės ir paslapčių tinklelių. It drugeliai delčios pakurstyti mirdavę naktį, kad rytą juos pažadintų išguitas vėjas.
  Šie padarai šiurpintų žmones, jei tik jie numanytų tokius esant. Kai kurie yra nuodingesni ir didesni už visus žmogui suvokiamus dydžius ar aukščius.
  Sninga taip, jog visi net nematomi tampa regimais. Visų neregimųjų, kažkuo netikras kvėpavimas it tigras pjaustė savo alsavimu šaltą orą. Kaip cigaretės švieselės krentančios į batų sunešiotą pusnį ar žmogaus plaučių slaptavietes.
  Jie bambėjo kiekvienas savo kalba, tarme ar dialektu. Kiekvienas sau žinomais žodžiais ar gestais, bet viskas buvo taip aišku taip apčiuopiama, jog visi galėjo matyti ir girdėti visus vienu kartu, tai it neatrastas teatras it butelis plūduriuojantis, kažkur pamirštas mūsų smegenų jūroje.
  Jų vis daugėjo. Vis daugiau pasakų, vis daugiau garsų ir baubimų.
  Tąkart sniegas buvo toks drąsus, jog patas prašėsi į trobelės vidų prie žvakės. Buvo taip šalta, jog, bet kuris išėjęs žmogus per sekundę būtų užšaldęs savo regėjimą amžiams. Meile spindėjo tų namų vidus. Nors stalas buvo nukrautas kukliau, nei daugumos tolėliau gyvenančių miestiečių. Visi trobelės plyšeliai buvo stropiai užkamšyti, o židinyje šokčiojo linksma liepsnelė. Juos šildė vien mintis, jog pagaliau visi yra kartu. Tėvas buvo sumeistrarvęs viename kampe prakartėlę, kurioje ilsėjosi visi gyvūnai, tik kūdikėlio jame dar nebuvo, jis ilsėjosi tėvo švarko kišenėje. Viskas, turi būti savo laiku - buvo jo kredo.
  Visi padarai šildėsi drakonų kurstomais laužais. Visi pasakojosi ir graudenosi, kaip yra visų užmiršti, nors raštų atmintis ir ilgesnė už žmogaus, bet savo vaizduote žmogus gali pralenkti, bet kurią knygą.
 
                    Pabaiga visad nuveda ten, kur pasibaigia jūsų vaizduotė