eiliuota pasaka „Žmogėdrų Kalėdos“ 2 dalis

- Jeigu tiesą mums kalbėjai,
Tai paleisime tikrai.
- Tai žinokit - Barmalėjus
Jį užgrobė neseniai.

- Barmalėjus? Tas piratas?
Jis gyvena netolies.
Jo sala iš mūsų matos –
Ta, penktoji iš kairės.

....................................................

Nuskraidino tartum vėjas
Juos ant nugaros ryklys.
Ten įsiutęs Barmalėjus
Šaukia, griežia dantimis.

Rėkia baisiai ant senelio
Gąsdina aplink visus,
Trypia kojom, dulkes kelia
O jau balsas koks baisus:

- Negaliu prakeiktom rogėm
Po padangę paskraidyt!
- Juk pakyla jos, žinoki,
Per metus tik vienąsyk.

Stebuklus gali regėti
Naktį, tik per Kalėdas,
Kai vaikai, jų mamos, tėčiai
Laukia atskrendant manęs.

O žiauraus kaip tu, ir pikto,
Neklausys tos rogės, ne!
Barmalėjau, leiski vykti,
Kol nesibaigė diena.

- Užsičiaupki, kvailas seni,
Ir tupėki ten, narve.
Na, ir koks gi velnias gena
Tuos žmogėdras vakare?!

Kai aš užsiėmęs baisiai,
Prisistato tie kvailiai –
Paplepėsiu kiek, ir eisiu...
Skrisiu rogėm būtinai!

Drąsiai žengia prie pirato
Neprašytieji svečiai,
Vadas ranką jam pakrato
Nusilenkia mandagiai:

- Sveika gyvas, Barmalėjau,
Kaip tau sekas? Ką veiki?
Sugavai kažką, girdėjau,
O mes tokie alkani!

Pavaišintum mus, drauguži,
Jau nevalgę tris dienas!
Tą keistuolį su drabužiais
Atiduoki mums užkąst.

- Galit imt! Man nusibodo
Jo maldavimų klausyt.
Šito senio kailiniuoto
Negaliu daugiau matyt!

Prašo maišą atiduoti
Ir išleisti kuo greičiau –
Skuba į kažkokią puotą...
Ten kažkur – nesupratau.

Sako, laukia jo vaikučiai
Išsiilgę per metus.
Netikiu juo nė trupučio!
Ėskite – ramybė bus!

Senio maišą jau išpurčiau –
Nieko gero ten nėra...
Na, nerėk taip, aš nekurčias,
Įsiskaudo jau galva!

Vienos šiukšlės – patys matot –
Tik žaislų visokių daug.
Dar gerai, kad šokolado
Nemažai maiše radau.

Prisivalgiau – šonai braška,
Nes labai labai gardu!
Norisi dabar lyg meškai
Pamiegoti po pietų.

Atrakino Barmalėjus
Narvą su senu raktu
Ir žmogėdroms palinkėjo,
Kad pietauti būt sotu.

Capt ir nešasi senelį
Su raudonais kailiniais.
Valgys jį nevirtą? Žalią?
O gal katilą užkais?

Nudangino į pakrantę,
Pasodino ant akmens.
O senelis nesupranta –
Mirs jis? O gal dar gyvens?

- Įsakau visiems tylėti! -
Vadas mosteli ranka
Ir, numetęs žemėn ietį,
Taria kaliniui staiga:

- Mes kai ką dabar supratom,  
Ir neėsime tavęs.
Bet jei sužinos piratas,
Tai tikrai to nepakęs!

Elnius kviesk su rogėm, vėju
Skriski greit pas vaikučius!
Jeigu delsi, Barmalėjus
Tuoj ir vėl tave sučiups!

Imk, išgelbėjom ir maišą –
Gal dar liko dovanų...
Tik, seneli, nebegaiški!
- Skrendam su manim kartu!

Aš žinau, kad jūs svajojat
Pamatyti Kalėdas.
O kad nesušaltų kojos,
Šekit kojines šiltas.

Elnius pašaukė senelis –
Švilpt! Ir rogės jau šalia
Barmalėjus net pabalo!
Išsižiojo – kas gi čia?

Senis sprunka nesuėstas!
Ir žmogėdros štai - kartu!
Baigia į roges susėsti
Šalia maišo dovanų.

Jį apgavo! Rogės šauna
Į padangę, tarp žvaigždžių,
Barmalėjus plaukus rauna,
Garsiai rėkia: “Nekenčiu! ”

Rogės tolsta, vis mažėja,
Jau visai nebematyt...
Širsta baisiai Barmalėjus
Bet negali jų pavyt.