Žydroji liepsna. Vienišas keliautojas

Skiriu My Dying Bride

Ištisus metus baltosiose lygumose gausiai sninga. Užšalusi žemė amžiams palaidota po storu patalu. Kiek tik akys užmato į visas puses nusitęsia tušti, atviri plotai. Dienomis siautėjantis žvarbus vėjas sutemus nurimsta, stoja gūdi tyla. Žmogų apima nežemiškas jausmas, nes akys ir ausys ničnieko nebeužčiuopia, nebent tai būtų savas kvėpavimas ar po kojomis girgždantis sniegas. Ne pati geriausia vieta kelionėms... Tarsi to būtų maža, jau savaitė, kai saulė nebeišlenda iš už tirštų debesų, taip visos baltosios lygumos, kaip jas vadina žmonės, pavirto nykiai pilkos. Rytas susiliejo su diena, o ši - su vakaru, tad vienintelė naktis dar išlaikė savąją spalvą.

Baltosiosios lygumos priverčia pasijusti bereikšmiu atsitiktiniu taškeliu, kurį bet kada gali užpustyti pakilęs gūsis. Reikia būti stipresniam už jas, kad nepasiklystum.

Šis keliautojas tamsiuoju metu sustoja. Ne todėl, kad būtų bejėgis: iššaukęs savo delne liepsną galėtų nesunkiai pasišviesti, tačiau taptų pernelyg pastebimas. O kovoti jis paprasčiausiai nenusiteikęs – nėra noro nei pergalei, o tuo labiau pralaimėjimui. Visą dieną keliaudamas privalo leisti sau pailsėti, tad bet koks susidūrimas su priešiškai nusiteikusiu padaru pareikalautų nemažai jėgų ar net žaizdų, kurių gydymasis atimtų energijos. Jos ir taip likę ne per daugiausia... Vyras keliauja jau trečia diena. Trečia, iš pažiūros, monotoniška diena klampojant sniegu. Taip pat ir naktys – vienodos, paskirtos jėgų atstatymui.

Vyriškis ilsisi apsuptas liepsnos rutulio, kuris ištirpdė sniegą mažiausiai per porą metrų aplink. Pastebimas?.. Be abejonės. Tačiau kas drįs artintis prie šnypščiančio lyg šimtai gyvačių jėgų gaivalo?.. Ugnies rutulys – tai viena iš kerėtojo galių, nepakeičiama gynybinė siena, tiesa, žmogus panyra į visiškai pasyvią būseną, paskęsta meditacijoje, kurios metu bendrauja su Gabija, ugnies dvasia. Šią naktį ji pirmą sykį po daugelio metų prabyla jam žodžiais.
- Išsiruošei į sunkią kelionę, Ugniau. Privalau atkreipti dėmesį į tai, jog kūniškoji tavo dalis sparčiai silpsta.
- Gabija... Manau, supranti mane, mano sprendimą. Negalėjau pasilikti namuose... Už sienų... Negalėjau nesiimti veiksmų, tiesiog laukti, kol ją pamiršiu, nes žinau, kad galiu ją susigrąžinti.
- Jaučiu, tavo noras karštas! Degi troškimu išgelbėti, o tavoji širdis skęsta  atviroje liepsnoje. Apsižvalgyk aplink ir pagalvok, kaip galėtum pažvelgti šalčiau ir ją nuraminti.
- Aš žmogus, negaliu tiesiog užsimerkti ar žvelgti į aplinkinį pasaulį, kai mano artimuosius ištiko didelė nelaimė... Mane ji palietė ne ką mažiau...
- Nepamiršk, esi ir ugnies kerėtojas. Nederėtų liepsnos įsileisti į savo sielą, jei sieki ją įvaldyti. Paklausyk, ar esi girdėjęs apie žydrosios liepsnos meną?
- Prisimenu... Būdamas tokio amžiaus, kaip dabar mano sūnus, skaičiau apie jį.
... Pokalbis nutrūko. Tačiau žmogus dėl to nesijaudino, tebejautė Gabijos buvimą šalia, jautėsi saugus, tad ir vėl nugrimzdo giliau, arčiau energijos šaltinio.

Ryte aušros nebuvo, keliautojas eilinį kartą prabudo sustiprėjus vėjo gūsiams. Visiškai atsigaivelėjęs aptiko save sėdintį ant žemės gana gilioje dauboje, kuri atsirado ugniai ištirpinus sniegą. Teko nemaloniai nustebti, nes staiga jį visą apėmė stiprus kūno nuovargis, raumenys buvo tarsi meška, užsnūdusi žiemos miegu, prireikė daug pastangų, kad atsistotų ant kojų ir giliai įkvėptų žvarbaus lygumų oro. Tačiau kartu su juo šnerves sudirgino ir keistas dvokas. Apsisuko ir netoliese išvydo tįsantį juodą varną. Tai nuo jo apdegusių plunksnų sklido ta smarvė. Matyt, šis nekviestas svečias ir buvo priežastis, kodėl ugnies dvasia nutraukė pokalbį. Apsižvalgęs aplink prisiminė, kad tai pirmasis gyvis, kurį išvydo kelionės metu. Ironiška, bet jau nebegyvas. Kelionmaišyje nebuvo nė gabalėlio mėsos, mat ruošdamasis Ugnius nusprendė, kad taip tik apsunkintų pečius. Taigi namie prisidėjo kuo lengvesnio maisto: duonos, džiūvėsių, įvairių daržovių ir vaisių. Išsitraukė iš kuprinės metalinį arbatinuką, pastatė ant stovo ir saujoje tirpindamas virš jo sniegą pripildė keletui puodelių. Tuomet pirštų spragtelėjimu apačioje įkūrė liepsną, o šalia pasistatė varinį indelį, įdėjo vidun arbatžolių. Galiausiai su iešmu vienoje rankoje ir liepsnos kamuoliuku kitoje nuėjo varnos link.

Pasistiprinęs šiek tiek laiko skyrė mankštai. Raumenys apsiprato. Tačiau staiga jį apėmė keista nuojauta – kaip tokioje vietoje atsirado varna? Pamanė, kad greičiausiai netoliese keliauja dar kas nors. Galbūt paukštis naktį pasiklydo. Ugnius apsižvalgė aplink, tačiau nepamatė jokių gyvybės ženklų. Tačiau delsti nebebuvo laiko, taigi greitai susikrovė visą mantą į kuprinę, šitaip prasidėjo ketvirtoji kelionės diena. Pagal apskaičiavimus jau turėjo būti įveikęs pusę kelio. Tad neskaičiuojant šios, dar likusios dvi dienos. Ši mintis nudžiugino, nes iki šiol viskas klojosi pagal planą. Keliautojas nesijaudino dėl jėgų trūkumo, nes tikėjosi su bet kokiais plėšrūnais susidoroti burtų pagalba neprisileidžiant jų artyn. Deja, beveik nežinojo, ko gali tikėtis. Kaime baltųjų lygumų per daug nesibijoma, tačiau gyvi belikę vos keli seniai, kurie buvo nukeliavę taip toli. Vienas jų – Ugniaus senelis ir mokytojas, geriausias ugnies kerėtojas ne tik kaime, bet ir visoje provincijoje. Jis ir papasakojo apie olą, pro kurią galima patekti į požemius. Tai vienintelė išeitis, ir tik nuo paties Ugniaus priklausys, ar sugebės jis sugrąžinti savo mylimąją bei berniuko motiną į gyvųjų pasaulį.

Vis žingsniuojant pirmyn ši mintis nuolat sukosi galvoje, teikdama vilčių, kad išauš diena, kai jis vėl išvys šviesų Snaigės veidą, stipriai apkabins ir paskęs džiaugsmo bangose...

„... tavoji širdis skęsta atviroje liepsnoje“, – nuskambėjo su apmaudu ištarti ugnies dvasios žodžiai. Ugnius nuolat stengėsi neįsileisti į savo mintis šio žodžio, tačiau jis vis kažkokiu būdu praslysta... Ką Gabija norėjo pasakyti? „Snaigė... Ugniau, greičiau, bėgam! Snaigė įkrito į ežerą! “- išplėstomis akimis šaukė kaimynė. Ir štai, jis jau ten, mato netoli kranto nuleistomis rankomis stovintį savo sūnų Vainių. Tačiau jau per vėlu, keletas narų ieško jos. Ją surado. Ir jis ašarų pilnu veidu glaudžiasi prie jos ledinių lūpų, blyškių skruostų. Kažkas graudžiai sušunka: „Ugniau, o Vainius? “ O ką Vainius? Pasisuko į šoną - šis lyg įkaltas tebestovi ir žiūri tuščiomis akimis į ežerą. „Kas čia atsitiko? “, -  šnabždasi praeinantys balsai ir  kažkas ramiu balsu paskelbia nuosprendį: „Paskendo“.

Vainius per kitas keturias dienas taip ir neatsigavo, neištarė nei žodžio. Niekas kitas irgi negalėjo papasakoti, kas nutiko, nes pirmieji pasirodę žmonės pamatė tą patį vaizdą – berniuką beprotybės iškreiptu veidu, žvelgiantį į užšalusiame ežerę žiojinčią juodą skylę.

Ugnius apmaudžiai suurzgė sau po nosimi, kad užsimiršo ir leidosi į prisiminimus. Štai praėjo visa savaitė, o skausmas viduje nė kiek nesumažėjo, nors vyras kaip įmanydamas stengėsi nuolat kovoti su šiuo širdį graužiančiu kirminu. Dabar trumpam stabtelėjo ir susiraukęs pastebėjo, kad sniego pūga ėmė stiprėti. Tamsūs debesys priekyje taip pat pranašavo, kad ši diena, matyt, bus viena iš nemaloniųjų. Tačiau slėptis ar trauktis jau vėlu, kad ir kur pasisuktum, aplink vien pilkos pusnys. Ugnius paspartino žingsnį ir pakėlęs galvą įsivaizdavo toli priekyje, užu pūgos skraistės, boluojant blyškų Snaigės veidą. „Eiti, eiti, eiti... “, - vienintelę mintį kartojo sau galvoje.