Gyvenimas, kaip traukinys

Gyvenimas, kaip traukinys, pralėkė pro šalį -
paliko juodraščius ir verkiantį mane.
Paliko tėtį, skėtį, raudoną krepšelį -
ugnies, dūmų kamuoliai žeme...

Gyvenimas pralėkė. Ūkia stulpai.
Šviesoforai, tarsi taškučiai blusų.
Užvertei knygą,
mažame vagone sutilpai -
pasiklydus tarp laukiančių -
traukinių, autobusų.

Gyvenimas pralėkė.
Ištirpo saulės lašas delne.
Artėdamas į stotį,
brikelis ima tarškėti.
Moterys sulipa, susėda,
sužiūra į mane -
ašaroja prieš saulę,
apsikabinęs bėrį dėdė.

Kažkur, traukinys amteli,
dėdės šuo amteli -
susitikimų, išsiskyrimų - mažai...
Po storais, žilais antakiais,
ilgesio ledelio nesudaužai

Moterys, lyg laukinės puokštės gėlių,
primins šventes, kiekvieną rytą.
Su žaliu, pavasariniu švarkeliu,
pažliugusiu, baltu, žiemos keliu...

Dėdė niuksi, ragina bėrį,
sužvengia traukinys, kaip žirgas.
-------------------------------------
Niekas nemato, negirdi,
kad gyvenimas, kaip klevo lapas
iš rankų iškrito.