Vaiknamis (1) Pabėgimas iš durnyno

- Tikrai neapsigalvosi?
- Tikrai ne.
- Kad ir kaip blogai būtų, nepamiršk, kad ji Tavo mama, Emanueli.
- Aš jau seniai nelaikau jos savo mama. Jūs labai gerai žinote dėl ko. Išvažiuoju savo noru.
- Galėsi bet kada grįžti atgal.
- Pasakėte ir prisnigo.
Kalbėjau apie tai per prievartą, buvo pernelyg sunku ir skaudu. Savo noru į vaikų namus. Juk tai ne man. Visą gyvenimą buvau vienas, užaugau vienas, be tėvo, tik su mama, o dabar... Dabar turėsiu būti su dar bala žino kiek beglobių vaikų. Ar aš tikrai to noriu? Tiesą pasakius - ne, tačiau tikiuosi, kad svetur bus geriau nei namie. Nuolatiniai mamos gėrimai, pykčiai, muštynės. To man jau tikrai per daug. Derėtų nepamiršti ir to, kad mokykloje taipogi nėra ramybės, nuolatinės patyčios bei, vėlgi, muštynės. Suprantu, kad bėgimas nuo problemų nieko neišspręs, tačiau pažiūrėti joms į akis man neužtenka jėgų. Taip. Aš esu silpnas žmogus ir tą pripažįstu. Verčiau jau bėgsiu kitur, nei bandydamas kažką išspręsti nukentėsiu dar labiau.
Jeigu ne paskutinis pabėgimas iš namų, dabar tikriausiai sėdėčiau namie ir eilinį kartą laukčiau kol grįš mama. Viskas prasidėjo penktadienį, kai ji užsivedė. Vėl. Išėjusi kažkur gerti, grįžo tik sekmadienį, per pietus girtut girtutėlė. Šeštadienį teko suktis tik su dviem sumuštiniais nes namuose daugiau nebuvo nieko valgomo. Ne naujiena. Naujiena buvo tai, kad tas mažytis gabaliukas dešros buvo paliktas šuniui ir aš neturėjau jokios teisės jį suvalgti.
- Kokia Tu motina, jeigu gaili savo vaikui suskretusio gabaliuko dešros?! - pradėjau šaukti neapsikentęs.
- Tu man neaiškink! Ką aš dabar šuniui duosiu? Jis pririštas prie būdos, valgyti sau nepasidarys, o Tau jau 17metų, ką, negalėjai ko nors kito pavalgyt?!
- O taip, juk šaldytuvas tiesiog lūžta nuo maisto! Jis toks pilnas, kad net tuščias!!!
- Ko Tu man priekaištauji?! Ar užsidirbai?
- Tu tai tikrai užsidirbai gyvendama nuo pašalpos iki pašalpos!
- Tu neturi teisės man priekaištauti, pienburni Tu nelaimingas! - su lyg tais žodžiais ji stvėrė pirmą pasitaikiusį daiktą po ranką ir sviedė į mane. Šuns nelaimei tai buvo puodas su jam skirta koše ar kažkuo į tai panašaus.
- Kaip Tu šitaip gali?!?! - šaukiau ne savu balsu. - O jeigu būtum pataikiusi?! Galėjai  užmušti mane!!!
- Taip Tau ir reikia nedadirbtas kralike!
- Pijokė!
Į mano pusę atskriejo dar vienas puodas. Visa laimė, kad ji buvo girta ir nei vienas iš jų į mane nepataikė. Nubėgau į savo kambarį. Užsirakinau. Keletą minučių parėkusi ji išėjo. Neilgam. Nespėjus praeiti nei valandai, grįžo. Ne viena. Su ja buvo vienas iš jos draugelių - visiškai degradavęs žmogelis, kuris už butelį alaus galėtų padaryti bet ką. Vos tik jie įėjo į namus, griebiau už telefono ir pradėjau rinkti policijos numerį. Nespėjau. Mama atėmė telefoną, o jos draugelis nustūmė mane į kitą kambario galą.
- Tu man policijos nekviesi išsigimeli! - šaukė ji mosuodama telefonu.
- Tik pabandyk ir nespėsi rinkti dantų gaidy! - užriaumojo draugelis.
Viską girdėję kaimynai atėjo į pagalbą. Vos ne vos išprašė juos lauk. Nieko nelaukiau ir susidėjęs pirmadienio pamokas pabėgau iš namų. Paskambinau Tedžiui, pasakiau, kad velniškai noriu susitikti. Apie problemas neužsiminiau. Jau po gero pusvalandžio sėdėjau parke, apsikabinęs jį ir verkiau. Jis geriau nei bet kas kitas žinojo apie situacija mano namuose. Išklausęs kas atsitiko šį kartą, jis pasibaisėjo mamos rūpestingumu. Kas nepasibaisėtų?
- Kas man dabar labiausiai rūpi, tai klausimas kur Tu šiąnakt miegosi?
- Nežinau. Konteineryje, gatvėje, man nesvarbu. Bet kur, tik ne namuose.
- Nejuokauk. Jau rugsėjo vidurys, naktys labai žvarbios. Sustipsi.
- O ką man daryti?
- Nežinau. Siūlyčiau grįžti namo, o ryt jau pagalvoti rimtai. Juk bet kokiu atveju teks grįžti ten.
- Ne! Į tą durnyną tikrai negrįšiu. Jau geriau miegosiu gatvėje.
- Nenusišnekėk! Tik šiandien taip sakai. Ryt būsi nusiraminęs ir galvosi visai kitaip, pamatysi.
- Tedi, tikrai ne. Šiandien kur nors permiegosiu, ryt nueisiu į pamokas, o po mokyklos patrauksiu tiesiai pas vaikų teises. Ten kažką vis vien patars.
- Žinai ką Tau ten patars? Važiuoti į vaikų namus.
- Ir ką? Jeigu nebus kitos išeities, važiuosiu.
- Tu? Tu į vaikų namus? Tai žinoma. Juk tokie princai kaip Tu tik į vaiknamius ir važiuoja. O kaip aš? Apie mane nepagalvojai?
- Atleisk, bet aš tikrai daugiau šitaip nebegaliu.
- Tai kur Tu šiandien miegosi?
- Nežinau.
- Šįvakar man choro repeticija. Gali ateiti su manimi kartu, prieš jai baigiantis apsimęsi, kad eini namo, o vietoje to pasislėpsi kur nors. Vadovas niekuomet netikrina patalpų, nes žino, kad ten esame tik tie, kurie repetuojame. Žinau, skamba kvailai, bet galbūt pavyks. Atleisk, kad negaliu pakviesti Tavęs į namus. Po to kai tėvai mus užklupo, kategoriškai uždraudė Tau pas mus rodytis. Muzikos mokykloje bent jau bus šilta, nebent turi geresnę mintį.
- Man tas pats, Tedi, juk sakiau. Galėsiu pernakvoti ir ten.
Taip ir padariau. Prieš baigiantis repeticijai, neva tai išėjau namo. Niekam nekilo joks įtarimas, nes jau greit likau vienas. Buvo baisu, tačiau geriau nei likti naktį vienam lauke. Nežinau kas kaltas, ar stresas, ar betoninės grindys, tačiau niekaip negalėjau užmigti. Mama net nesirūpino kur aš. Nepaskambino. O aš tikėjausi. Kvailys...
Ryte išlipau pro langą. Kažkokio stebuklo dėka signalizacija neįsijungė. Mokykloje Tedis nė sekundei nepaliko manęs vieno. Buvo gera jausti, kad esu ne vienas.
Pas vaikų teisių inspektores ėjau be jo. Viską išklausiusi inspektorė Laima pasiūlė tik vieną išeitį. Vaikų namus. Tai kažkodėl mane labai sukrėtė. Tikriausiai vis dar tikėjausi,  kad galbūt dar galima viską pakeisti, deja... Turėjau galimybę rinktis. Vaikų namus ar gyvenimą su mama. Jau žinote ką pasirinkau. Negaišdama laiko ji ir dar viena inspektorė išvažiavo su manimi į namus, kur turėjau susirinkti daiktus, o tada jau... Kai atvažiavome, mama pasitiko mus dar prie durų. Nuo jos kaip visada dvelkė stiprus alkoholio kvapas, tačiau kaip nekeista, ji buvo blaiva.
- Kur Tu visą naktį buvai? Aš taip nervinausi! Kodėl taip su manimi elgiesi? Juk žinai, kad man negalima nervintis, mano širdis silpna.
- Ponia, prašau nusiraminti. Ne pyktis atvažiavome. Emanuelis tik pasiims savo daiktus, - įsiterpė inspektorė Laima.
- Kokius daiktus? Kaip suprasti?
- Jūsų sūnus nusprendė, kad jam bus geriau gyventi kitur.
- Kaip tai kitur? Kur jis gyvens? Mes neturime giminių.
- Aš išvažiuoju į vaikų namus, mama.
- Ką? Visai išdurnėjai?!
- Ponia, prašau, tegul jis ramiai susideda reikalingus daiktus.
Net ir dabar tikėjausi, kad mama susipras, bet. Ji neišliejo nei vienos ašaros, ramiai sau stebėjo kaip kraunuosi lagaminą. Negalėjau patikėti, kad štai tokia jos reakcija. Juk aš jos vaikas, kaip ji gali šitaip manęs nemylėti?
- Emanueli, girdi mane?
- Ką? A, taip. Atsiprašau. Užsigalvojau.
- Girdėjai ką sakiau?
- Tiesą pasakius ne.
- Klausiau ar nieko nepamiršai pasiimti.
- Tikiuosi, kad ne.
- Jeigu ir pamiršai - ne bėda. Jeigu ko reikės, viską gausi ten, nuo dantų šepetėlio iki rūbų. Tereiks tik paprašyti.
- Gerai, žinosiu.
- Tau ten patiks, pamatysi. Visas pastatas ką tik po remonto. Pataikei labai geru metu, viskas nauja ir gražu. Vaikai irgi draugiški.
- Jau įsivaizduoju kokie draugiški...
- Na nenusiteik taip pesimistiškai.
Važiavome beveik pusvalandį, kiek pabodo, bet nelabai rūpinausi. Svarbiausia buvo, kad nebereikės gyventi namuose.