Egipto hieroglifuose melancholiją vaizduoja

Baltosios pelėdos, pasidabinusios kruvinų spanguolių karoliais, grūmoja man plunksnuotais piršteliais: labas rytas! Raukia stačius antakius, švilpčioja su jėga lįsdamos po pagalvėmis, krepšteli snapais mano amžinąsias žaizdas ant pirštų pagalvėlių, dėl kurių kai kurios jogos asanos pavyksta netobulai. Žvilg-čio-ja!

Prisimerkusios buria vedžiodamos smilkalo lazdelę aplink mano jaukiai susivėlusią galvą, ulbauja paslaptingas mantras, barsto ant akių vokų citrinpipirius ir raudonėlius, dar žiupsnelį druskos, šaukštą vištienos sultinio – pusrytėlis paruoštas! Nagais įsikabinusios į nosį sutupia, puotauja, galveles užvertusios gargaliuoja, šypsosi, vėl skanauja, lengvai pasičepsėdamos, su pozityvia energija, su teigiamom mintim, su tvirtu įsitikinimu, kad šitaip prasidėjusi diena negali būti surūgusi. Sugižusi ar nusipelniusi šiukšliadėžės. Šiandien niekas nekeliaus į šiukšliadėžę! Produktyvumas bus ketvirtadienio devizas – išdidžiai taria, tiesdamos po sparną į giedrą tolį.

Man graužia akis, atsimerkusi matau purią miglą su žaliais raudonėlių taškeliais, jos vėl tais plunksnuotais piršteliais: labas rytas!

Kvykaudamos pakyla, įsisuka į mano nuotraukų albumus, skubiai varto, lyg žinotų, ko ieško, ir nuo radybų rezultato priklausytų ne tik ketvirtadienio produktyvumas, bet ir visi jaukūs prieskoniuoti savaitgalio dalykėliai, na žinai, tokie kaip penktadienio bosinės gitaros bumbesys arba šeštadienio ryto lempučių mirgėjimo stebuklas. Staiga viską metusios baltosios pelėdos atsisuka į mane, bandančią prasikrapštyti druskuotas akis, ir meškos balsu klausia: ei, o Tau nepabodo būti žemiška mirtinga būtybe?

Ir kažkuo apipylusios galutinai užburia. Ir pajuntu, kad realiai mažumėlę paaugu.