*

Tamsa alėjoje prigludo liepžiedžių prikvėpus-
tik akys paukščių mirksi, delčią geria,
ir šalta man anapus sapno seno,
o kojos  rasoje, širdis iš brazdo nerias.

Pamiršęs dieną žvyrkeliais rupiais keliauju.
Keliai susipina ir vėl ištįsta miegas –
iš liepos kanklių paliktų lig ryto, švinta.
Gedėjimas naktų, mėnuliui pučiant švilpą.

Glaudžiuos prie medžių debesy įkritęs,
žoles žirgai papilvėmis nubrauko.
Alėjoje senoj, kai liepžiedžiuos numirštu,
man iš voratinklių vėl laumės pina tinklą.