Ugnele

Nespurdėk ugnele,
nėra vėjo, nėra.
Iki šventyklos kelias
tankia giria.
Nespurdėk ugnele
savo rankose aš
nešu tave.
Neužgesk mažoji,
neužgesk iš
smalingo medžio
prieglauda tava...
Vežėčios karštos-
pušies balana.
Jau visai netoli
aukštas kalnas,
kur prieš daugel metų,
mano senas Tėvas
uždegė tave.
Ačiū tau ugnele,
kad esi tokia.
Mirusiems kelionė,
gimusiems darna.
Kaitinom metalą,
ietgalius, kardus,
kepėm rupią Duoną...
O, kai šaltis spaudė
šildėmės namus.
Nespurdėk ugnele
nėra vėjo, net
prie aukuro aukštai.
Vėl prie tavo sosto
kelsim ranką Saulei...
Kviesim gryžti....
Čia aukas aukosim,
kad šią naktį ilgą
mūsų neapleidai ir neužgesai.