Tamsai ateinant (2 dalis)

Iš Džozefo užrašų

Kai mane atvedė, ritualui jau buvo daugiau ar mažiau pasiruošta: visi simboliai, reikalingi iškviesti Mėlynąjį Karalių, nubraižyti, uždegtos žvakės, langai užverti, kad jokia natūrali šviesa, netgi mėnulio, neapšviestų salės. Vienintelis dalykas, kurio trūko, tai buvo kraujas. Brolijos užrašuose skaičiau, jog kraują jie naudoja visuose burtuose. Pasak jų, tada iškvietimas reikalauja žymiai mažiau demonologo valios.
Mikaelis nuvedė mane į salės vidurį, o pats priėjo prie kitų vienuolikos, juodais ritualiniais drabužiais vilkinčių žmonių. Visi dvylika brolijos narių suformavo aplink mane ratą. Ritualiniu durklu vienas po kito persipjovė plaštakas. Kraujas iš lėto ėmė lašėti ant grindinio, tekėdamas per įbrėžtas linijas ir po truputį dažydamas simbolius raudonai. „Tuoj viskas prasidės“ – kartojau sau galvoje. Viena po kitos pradėjo užgęsinėti žvakės – reikia pradėti užkeikimą.

Ater magister

Žvakės vėl užsidegė. Reikia susikaupti: menkiausia klaida ir man galas. Atsisukau į Mikaelį. Jis linktelėjo, rodydamas, jog tęsčiau.

His locus tui sumo

Su šiais žodžiais liepsna pakilo iki lubų taip staigiai, jog net krūptelėjau. Vis dėl to pirmas kartas. Rodos, prieš mane pradėjo materalizuotis kažkokie kontūrai.

Mei animus evalesco habeo

Jau galėjau aiškiai įžiūrėti demoną: jis buvo beveik dvigubai už mane aukštesnis, raumenys įsitempę taip, jog net gyslos iššokę, jo plika galva išraižyta nesuprantamais rašmenimis, o didžiuliai sparnai suglausti. Man buvo keista, jog jis atsirado apsirengęs. Iki pusės vilkėjo odines kario kelnes, turėjo kalaviją, prikabintą ant nugaros, kurio mes visi, esantys salėje, turbūt nepakeltume.

Adversus mei tu pulvis

Tik tarus tuos žodžius demonas čiupo vieną iš Brolijos narių ir, pakėlęs jį sau prie veido, suknežino stuburą. Aš šokau iš rato. Kažkas čia ne taip, jis juk netūrėtų judėti kol aš jam neleisiu! Likę nariai atsitraukė. Aš prišokau prie durų ir bandžiau jas atidaryti, bet šios buvo užrakintos. Tik Mikaelis turi raktą. Tik tada pamačiau, jog Mikaelis žiūri į mane iš kitos salės pusės, lyg sakydamas: „Ką tu padarei? Kodėl taip atsitiko? “. Tuo tarpu mėlynasis karalius išsitraukė kalaviją ir ėmė šienauti vienuolių galvas. Man reikia iš čia išsinešdinti, bet per riksmus labai sunku galvoti. Išgirdau Mikaelį garsiai tariant kažkokį užkeikimą. Iš jo rankų išskridę ugnies kamuolys atsitrenkė tiesiai demonui į ranką, kai šis jau buvo užsimojęs smogti vienam iš Brolijos narių. Pabaisa suriaumojo ir puolė Mikaelį. Gal ir ne vietoje man atsirado tokia mintis, bet pagalvojau jog, kaip tokiam dideliam monstrui, Mėlynasis Karalius yra tikrai greitas. Mikaelis nespėjo net sujudėti, kai kalavijo ašmenys ties juosmeniu perskyrė jį per pusę. Dabar mano proga. Demonui nusisukus žudyti toliau, aš puoliau prie mikaelio ir nutraukiau medalioną jam nuo kaklo. Jau buvau prie pat durų, kai kelią man pastojo ta pabaisa. Jis pasilenkė prie manęs ir suriaumojo:
- Jeigu nori gyventi, žmogau, tu išeisi pro tas duris ir pasakysi jog ritualas pavyko. Tada, kai sargyba įeis patikrinti, tu užrakinsi duris ir neleisi jiems išeiti. Atidarysi duris tik tada, kai aš pasakysiu. Jeigu nesielgsi taip kaip pasakiau, aš tave surasiu. Tu mane kvietei – aš žinau kaip atrodo tavo siela.

Buvau toks išsigandęs, kad negalėjau išlementi nieko, tik linktelėjau galva. Drebančiom rankom pridėjau medalioną prie skylės ir laukiau, kada atsidarys durys. Tik išbėgęs iš salės pradėjau atgauti kvapą.