11 dalis (Naktis)

Nusekiau paskui ją iš džiaugsmo vos tverdamas savame kailyje.
  - Štai, čia jūsų patalynė, lovą pasiklosite pats, - pasakė, lyg šaltu vandeniu apipildama mane nuo galvos iki kojų.
  Stovėjau, bandydamas suvirškinti, kad ką tik buvau išdurtas, bet vis dar bandžiau griebtis šiaudo:
  - Bet gal jums reikės dar kokios pagalbos, sakykit, aš pasiruošęs padėti.
  - Štai, imkit ir eikit. Eikit eikit, man šiai dienai jau užteks jūsų pagalbos. Tikrai nemažai pagelbėjot. Ačiū jums už tai ir labanaktis.
  Nusivylimą tikriausiai išdavė kvailoka mano veido išraiška.
  - Labos nakties, - pasakiau nenoriai nueidamas.
  Tačiau viltis, kvailių motina, miršta paskutinė, tad vos  pasiekęs laiptus atsisukau ir sušukau jau į tuščią koridorių:
  – Bet jūs tik švilptelėkite, jeigu ką, ir aš atlėksiu!
      Lipdamas laiptais, dabar jau tik sau, su dalele patoso, lėtai, nutęsdamas žodžius baigiau:
  - Atlėksiu... Kaip vėjas per laukus, kad sutaršyčiau tavo plaukus, kad nuskandinčiau geismą tavyje, kad potvynio banga mane užlietum, kad būtum mano mėnesienos šviesoje...

  Užlipus į viršų iškart išgaravo visos poezijos. Patamsyje užkliuvau už tos pačios nelemtos vonelės ir vos nenusisukau sprando, kad ją kur galas. Žioplys, galėjau ir atsargiau eiti, juk žinojau, kad šiame kambaryje, kaip kokiame minų lauke, jei nori likti sveikas, turi žiūrėti kur statai kojas. Bet tai kur tu čia žiūrėsi, kas dedasi po kojomis, kai iš galvos niekaip neina išmesti Violetos. Na ir šelmė gi ji, padarė mane, tikrąja to žodžio prasme. Matė, kad traukia kaip magnetas, kad siekiu jos artumo, tai ėmė ir pasišaipė. O man, alkanam kvaileliui, seilės ir nutyso, užteko tik pirštu pamoti.
  Pagrabaliojęs sienas aplink duris pagaliau suradau jungiklį ir uždegiau šviesą.
  Nustumta į tolimiausią kambario kampą, stovėjo lova, tokia senovinė, plati dvigulė lova, busimasis mano guolis. Tai gi, nieko kito neliko, kaip tik pasikloti  ir griūti į ją. Nesvarbu, kad vienas. Bent jau karališkai išsimiegosiu.

  Lova nebuvo labai minkšta. Bet man, išvargintam ilgos dienos, buvo gera išsitiesti jaučiant malonų švarios patalynės šiugždesį. Rodėsi, geriau ir būti negali. Aišku, iki visiškos pilnatvės, šalia truko moters kūno šilumos ir kvapo.
 
  Nežinau, ar jau buvau užmigęs, ar paprasčiausiai kurį laiką gulėjau užsimerkęs. Bet veriamų durų garsas privertė mane suklusti ir atsimerkti. Pro langą į kambarį krito blausi mėnulio šviesa. Mano didžiausiai nuostabai į kambarį įėjo ji, vilkėdama lengvą šilkinį chalatą, ne tą frotinį, kurį mačiau vonioje. Jai žengiant jis plačiai prasiskleisdavo apnuogindamas jos kojas ir trumpus naktinukus, vos dengiančius jos grožybes. Išsižiojęs iš nuostabos atsisėdau lovoje, negalėdamas atitraukti nuo jos akių. Buvau beveik užhipnotizuotas. Nieko nesakydama ji sustojo lovos galvūgalyje. Juodi palaidi plaukai lengvomis bangomis krito jai ant pečių, įrėmindami mėnulio šviesos neapšviestą, gal todėl ir neatpažįstamą veidą. Bet jaučiau, žinojau, kad tai ji. Atėjo pas mane, kad praleistų su manimi šią naktį.
  - Tai vis tiktai atėjai... – tesugebėjau ištarti.
  - Negalėjau neateiti, juk žinojau, kad lauksi, - pasakė ji ir nužvelgė mane tokiu aistros kupinu žvilgsniu, kad jei būčiau stovėjęs, nežinau ar kojos būtų nesudrebėjusios.
  Ji čia, šalia manęs, pasiruošusi atsiduoti, o aš dar negaliu tuo patikėti.
  - O tu tokia pasakiškai graži, kad neturiu žodžių.
  - Tai ir nereikia jų, aš čia ne pasikalbėti atėjau, - pasakė ji grakščiai nuo pečių numesdama chalatėlį, kuris švelniai slysdamas rankomis nupleveno ant žemės.
  Dabar ji buvo kaip kokia deivė, stovinti ant debesies ir plaukianti pas mane. Skubėjau jos pasitikti, pagauti į savo glėbį, kad ji nepranyktų, kaip koks miražas. Maloni jos kūno šiluma pirmiausia palietė mano delnus, kurie slydo jos rankomis aukštyn, link pečių ir kaklo. Jos švelnūs plaukai skleidė laukinių gėlių aromatą, kuris svaigino. Bandžiau įžvelgti tamsoje jos akis, bet žvilgsnis sustojo ties geidulingai pravertomis lūpomis. Paliečiau jas.  Minkštos ir švelnios, šiltos ir drėgnos. Ji klusniai įsileido mano pirštą į burną. Mane tai jaudino, o ir ji sulaikė kvėpavimą. Įsisiurbiau į jas užmiršęs viską, net kvėpuoti. Svaigau nuo jų, o gal nuo deguonies trūkumo. Buvau lyg nesvarumo būklėje, po kojomis nebejaučiau žemės. Tik delnuose laikiau tą veidą, kurio lūpas bučiavau taip, kaip dar niekad neteko. Jos šlaunys prisiglaudė prie mano šlaunų, suvirpindamos mano kūną taip, kad visas mano vyriškos galios suplūdo į vieną vietą. Ji tai pajuto. Supratau, nes mano lūpos jau bučiavo šypseną. Trumpam sustojau, atsitraukiau laukdamas, ką ji darys. O ji, vis dar su ta pačia, mano nubučiuota šypsena, ir tamsoje žybsinčiomis akimis žengė žingsnį atgal. Stebėjau, kaip ji prieš krūtinę sukryžiuoja rankas ir užkabinusi pirštų galiukais nuo pečių nustumia plonas petnešėles, leisdama šilkiniam rūbeliui lėtai nuslysti jos kūnu žemyn. Dabar ji prieš mane visiškai nuoga. Tik jos krūtis vis dar slėpė plaukų bangos. Atidengiau jas, nustumdamas plaukus už nugaros. Gražu buvo į jas ne tik žiūrėti, dar maloniau buvo jas liesti. Kaip alkanas kūdikis pagavau lūpomis stangrų spenelį, nenorėdamas jo paleisti, kol nebūsiu pasisotinęs. Kaip atsaką į tai išgirdau duslią dejonę...

  Naktis buvo ilga, tokia kokios būna tik svajonėse ir sapnuose. Abu išvargę miegojome, visai be jėgų, bet laimingi, pasisotinę vienas kitu. Apkabinęs viena ranka glaudžiau ją prie savęs, kaip koks katinas tyliai murkdamas jai į ausį:
  - Violetttaaa...  Violetttaaa... Violetttaaa...

  - Laba rytas, Valentai, – atsklido garsas iš kažkur toli, lyg ne iš šio pasaulio, - Labas rytas, laikas keltis!