Klizma. 2012-tuosius, ar kokius nors panašius pasitinkant

Pažiūrėjau aš šitą filmą. Ir susimasčiau. Kaip visada kvailai pasinėriau į analizę, kokiais gi būdais galima būtų išvengti mums „gręsiančių“ globalinių kataklizmų.
Būtent žodis kataklizmas, visada man asocijuojasi su „klizma“.
Klizma man, tau, mano kaimui, mano gerbūviui, mano Lietuvai, ar visam likusiam pasauliui. Klizma...
Eurika! Štai ir atsakymas!
Visi klimato atšilimai, ledynmečiai, majų kalendoriai ir Nojaus laivai susiję su vandeniu.
Jeigu nanotechnologai su NASA chebryte imtų ir pakonstruotų vamzduką. Su siurbliuku. Į kosmosą. Ir nuklizmuotų milijoną, kitą H2O tonų i kosmosą. Tiek, kiek tuo momentu reiktų. Arba netgi avansu. Dlia vsiakije požarnyje.
Apsidraustume nuo vieno kito cunamiuko. Sutaupytume medienos Nojaus valčiai. Patirpus aisbergams nereiktų lipti į Everestus. Pasireguliuotume Golfo srovytę, lengviau atsikvėptų olandai ir Nju Orleanai. O kiek dar pliusų šitame nusiurbime!
Iš nusiurbto vandenelio galetume pasigaminti dirbtinį ledinį Žemės palydovą. Iš jo pasilaistytume dykumas, gaisrus, priešus... na paskutinio gal ir nebūtina.
Iš to hiperledainio galetume pasidaryti puikų, keleto kilometrų skersmens lęšį kosminiam teleskopui, nebloga kamštį ozono skylei uždengti, arba drūtoką skydą nuo asteroidų, kad Briusui Vilisui nereiktų bombint jo kosmose. Jau nekalbant apie kosminę ledinę stotį.
Ir visai tai tik vienos nanoklizmos pagalba.
Neblogai nanopasvaigau?
Jo. Nors ir Artūras Klarkas svaigo, kol visas briedas atsidūrė mūsų „mobilizuotoje“ TELEOMNIBITIninkystės kasdienybėje.
Ačiū jeigu daskaitėt iki galo.

P. S. Briedas daro gyvenimą saldų...