Tamsai ateinant

Iš Džozefo užrašų

Tą vakarą aš sėdėjau savo celėje mąstydamas apie pastarųjų mėnesių įvykius. Mėnulis, nevarginamas debesų, šiąnakt ryškiai apšvietė akmenines grindis ir mano rašomąjį stalą, kur beveik du mėnesius aš skaičiau viską, ką man davė Brolija. Ir skaičiau be miego, nes jie man padovanojo ne tik knygas. Net šiurpas nupurto kai pagalvoju, jog per tokį trumpą laiką mano pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Pirmiausia žinia, kad jie egzistuoja. Vėliau, Marijos mirtis. Galiausiai prapuolė Kristofas ir niekas iš Brolijos nepasako, kas jam nutiko. Nors brolis Mikaelis sakė, jog Brolija nieko apie tai nežino, man nuojauta kužda, kad tiesą išsiaiškinti reikės pačiam.
Dabar mano rankos surištos – Brolija nenuleidžia nuo manęs akių. Žinau, kad daugiau laisvės įgausiu išlaikęs egzaminą - kad ir koks jis bebūtų.
Pajutau ranką ant peties. Buvau taip pasinėręs į apmąstymus, jog net nepajaučiau, kaip Mikaelis užėjo į mano celę.
- Eik su manim. Jau laikas, - ramiai tarė Mikaelis. Aš nieko nepasakiau, tik klusniai atsistojau ir nusekiau vienuolį ilgu koridoriumi.
Ėjome į tą pilies dalį, kurios matyti man Brolija neleido. Priėjus dideles, geležimi apkaustytas, duris Mikaelis nusiėmė medalioną, kurį visada nešiojo aplink kaklą ir įstatė į skylę, kuri, rodos, ir buvo tam įrengta. Įėjome į didžiulę salę, be galo aukštom lubom. Ant grindų išraižyti įvairiausi simboliai, kurių daugelį jau mačiau skaitytose knygose. Be Mikaelio ir manęs, salėje dar buvo vienuolika Brolijos narių. Mikaelis atsisuko į mane:
- Šiąnakt tu atliksi kvietimo ritualą.
Aš tik linktelėjau galva. Atėjo mano keršto valanda.