Gyvenimas pro skaidrų vandenį

Mane pažadino žadintuvas 6 val. ryte. Žiauriai skaudėjo galvą, miglotai prieš mano akis mirgulaivo stiklinė su skaidriu skysčiu.
- Jo ! Vakar pas mane buvo..., sakiau bandydamas sustabdyti vaizdą akyse. Po galvą ropinėja vakarykštės dienos vaizdiniai, tačiau, išliko tik mažyčiai trupynėliai, kuriuos bandau sulipinti į vieną masę. Kai pagalvoju apie tai, kas vakar atsitiko - kūnas suvirpa šalčiu.
- Šalta, kamuoja drebulys. Apsvarstęs savo psichinę ir fizinę savijautą nusprendžiu, kad sergu.
- Taip, turiu temperatūros, be to pradėjo skaudėti galvą. Nutariau palysti po šaltu dušu, nors ir taip mano visi kaulai geliami skausmo ir šalčio tarsi lūžo nuo kiekvieno žingsnio. Atsigavau, tačiau po kelių akimirkų skausmas po truputi grįžo.
- Na, ką padarysi. Juk kiekvienas žmogus kenčia vienokį ar kitokį skausmą.  Aš ištvermingas, juk tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Bandau mintyse suvokti save, savo dabartinę būklę, tačiau skausmas, kurį dabar kenčiu priverčia mąstyti tik apie šią akimirką. Svarstau, kaip man įveikti tai, ką jau seniai jutau.
Einu į virtuvę, nes tik ten kaupėsi mano moraliniai ir kūniški malonumai. Ant stalo mėtosi popieriukai tabakui sukti, o šalia jų peleninė su nuorūkomis. Žinau, kad plaučiai trokšta pajusti lengvo dūmo kvapą, tačiau niekur nerandu tabako. Rankos tarsi iš įpratimo čiumpa iš peleninės pirmą pasitaikiusę nuorūką ir dar likusį tabaką mikliai ištraukdamos suberia ant popieriaus. Taip kartojau su kitomis nuorūkomis, kol susukau gan padorią cigaretę. Plaučiai gavę nikotino ir dervų dozę tarsi atsipalaidavo, o kamavęs skausmas dingo kartu su išpūstais dūmais. Nusprendžiau, kad ilgiau tai tęstis negali. Laikas taip lėtai slenka, atrodo, lyg gyvenčiau sulėtintą gyvenimą. Tačiau gyvenimas mano, ir turiu juo eiti kurdamas ateitį.
Prieblandoje vos matydamas laikrodžio rodykles, nustačiau, kad jau be penkiolikos septynios.
- Laikas tikrai juda vis lėčiau. Pagalvojau ir susimąsčiau. Pasukau savo žvilgsnį ties langu. Pro jį sunkiai skverbėsi saulės spinduliai, atrodė lyg jų tikslas apšviesti mano mažą pasaulį. Kurį man padėjo susikurti mano tėvai. Jie abu žuvo autokatastrofoje, tėvas mirė staigia mirtimi, o motina kaip ir pastaruosius penkis metus prieš mirtį – kankindamasi nuo ligų. Po avarijos buvo sunkiai sužeista ir mirė ligoninėje. Aš suspėjau ją aplankyti vos kelis kartus. Pirmasis kartas buvo avarijos dieną 2014–ųjų metų spalio 29–ąją dieną. Tuo metu man neleido su ja susitikti. Sakė, kad jos būklė kritiška ir leis pasimatyti tik tada, kai pagėrės jos sveikata. Antrasis – prieš pat jos mirtį, praėjus tik kelioms savaitėms. Surašiusi testamentą, kuriame rašoma, kad  “visas jų turtas paliekamas, man, vienturčiam jų sūnui” mirė lengva, netgi sakyčiau laiminga mirtimi.
Jų prisiminimui, turiu nuotrauką su jų jaunais veidais. Besidžiaugenčiais vienas kitu, ir man pasidaro geriau. Tarsi jie po mirties visdar bando mane ištraukti iš šio begalinio košmaro.
Praveriu langą įleisdamas daugiau šviesos į savo menkutę pastogę. Rytmečio saulė vos pakilusi virš dūmais ir žmonių balsais prisisotinusio miesto, maloniai glosto veidą. Turbūt ne veltui mes ją vadiname “Saule, viso pasaulio motina”. Ji suteikia jėgu tiek skurdžiui, tiek turtuolui. Glosto veidą tarsi mama. Pasiilgstu šių prisilietimų, tačiau per vėlai supratau, kad motinos prisilietimo niekas nepakeis. Žmogus toks jau yra, kad maloniausių ir geriausių daiktų pasigenda tik tada, kai jų netenka.
Pastovėjęs kelias akimirkas prie lango prisiminiau, kad vakar pažadėjau Marčiui padėt persikraustyti. Jam nusibodo gyventi viešbučiuose. Nusipirko mažą dviejų kambarių butuką. Susitarėme susitikti prie viešbučio pusę aštuonių. Staigiai žvilgtelėjau į laikrodį. Rodyklės įsitempusios lyg stygos virpėdamos rodė po 7:05. Nieko nelaukdamas užsiplikiau kavos. Išmaukiau tarsi lenktyniaudamas, vis žvilgčiodamas į laikrodį. Išmoviau iš savo būsto, ir puoliau prie lifto. Liftas, kuris kyla arba leidžiasi iš išorės lengvai įkandamas supratimo požiūriu. Tačiau tai tik kaukė, jis pilnas visokios elektronikos, laidų ir laidelių. Tarnauja žmogui, bet paprasto dalyko jis nesupranta: kai žmogus veluoja, jis mano, kad reikia vėluoti kartu su juo. Taip vis gaišindamas mus.
- Pagaliau nusileidau! Išdūmiau pro didžiulio pastato duris, tarsi akis išdegęs.  Žvilgtelėjau į laikrodį, jau kelios minutės po sutarto laiko. Man bebėgant suskambo mobilus.
- Tai jis, turbūt jau nekantrauja išsikraustyti į nuosavus apartamentus. Iš ragelio atsklido balsas, sunkiai dūsaudamas ir vos ištariantis žodius, draugas atsiprasė, nes po vakarykštės dienos silpnai jaučiasi ir nutarė kraustytis kitą savaitę.
- Hoo! Man iškart palengvėjo, nustojau bėgti ir nusprendžiau atsikvėpti artimiausioje kavinėje ar užeigoje. Klaidžiau ieškodamas, kur prisodinti savo užpakalį. Net nepastebėjau, kaip prabėgo keturios valandos. Kauluose vėl grįžo skausmas. Slankiojau gatvėmis tarsi sužeistas šuo. Mintyse kankinosi tik vienintelė mintis, kuo greičiau numalšinti skausmą.
Pasukau už kampo. Ten, savo visu gražumu ir šviečiančiom neoninėm lempom, stovėjo tarsi pilis – baras. Keistu pavadinimu “Krakas”, man atrodo, kad išvertus tai būtu “galas” nors, ką aš išmanau. Svarbu juk ne pavadinimas, o kuo ten siūlo praskalauti gerklę. Pro duris, kurios praeinamos susilenkus net ir mažam žmogui, patekau į plačią patalpą. Keturių sienų patalpoje, pro cigarečių dūmais pritvinkusį orą matėsi tik žmonių kūnai. Atrodė tarsi nauja žmonių rūšis, kurie be galvų, stambūs ir kvėpuojantys dūmais. Apgraibomis prasiskverbęs pro dūmus susiradau staliuką. Prie manęs priėjo liesas, jaunas vaikinukas. Rankoje laikydamas popieriaus skiautę ir pieštuką. Jis mandagiai pasisveikino ir paklausė:
– Ko norėtumėte, pone? Paprašiau jo meniu. Jame nieko gero ir skanaus nebuvo, tad užsisakiau paprasto alaus. Jis kažką užsirasė ant popieriaus skiautės ir nuėjo. Po kelių minučių atėjo ir atnešė šalto putojančiuo alaus. Suvilgiau savo lūpas alumi, jos atpažino skonį, tokį skonį, kuris jau tapo kasdienybe. Mano gerklė plačiau prasivėrė tarsi kviesdama svečią į namus. Išmaukiau alų net nemirktelėdamas. Vėliau užsisakiau “baltos”. Gėriau ir džiaugiausi, nes skausmas vis mažėjo. Tenkinau savo organizmą, kol atsibudau pažadintas to paties sulysusio padavėjo. Žvilgtelėjau į laikrodį - jau pusę trijų nakties. Nieko neprisimindamas, vis dar gerai neišsiblaivęs, kažkaip atsidūriau namuose. Griuvau į lovą ir iškart užmigau.
Gan gerai pailsėjęs, vos pramerkiau savo sutinusias akis. Gerlėje jutau tarsi Saharos dykumą. Kankinamas troškulio prisiminiau, kad prie lovos pastoviai laikau 2 L butelį su vandeniu, būtent tokiems atvėjams. Dar akys nespėjo atsimerkti, todėl butelio teko ieškoti apgraibomis. Suradęs, palenkiau butelį, kad skystis greičiau užlietų išdžiuvusią tunelio formos gerklę. 
- Tuščias, po galais! Sunkiai išlipau iš lovos, net neatsimenu kaip atsiduriau virtuvėje. Virtuvė buvo apšviesta aukštai iškilusios saulės, tai, ko gero, vienintelė vieta, kurioje saulės spindulai prasiskverbia pro langą be sunkių pastangų. Puoliau prie kriauklės ir ėmiau lakti vandenį tarsi katinas ištroškęs pieno.

PS.(Laukite tęsinio)